Omãno istòrija
Ikiistoriniai ir senovės laikai
Dabartinio Omano teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite. Per šalies teritoriją ėję prekybos keliai jungė seniausias Nilo, Tigro, Eufrato, Indo upių baseinų civilizacijas. Ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų pajūryje atsirado uostų, kurie vertėsi tarpine prekyba. Ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų vietos pirkliai jau palaikė prekybinius ryšius su Egiptu, Etiopija, Indija, Persijos įlankos kraštais. Senovės laikais Omanas šumerų šaltiniuose buvo vadinamas Maganu. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje į Omaną iš Jemeno atsikėlė gentys, kuriose jau klostėsi valstybiniai santykiai. Tai paspartino ir Omano genčių politinę raidą. 6–5 a. pr. Kr. Omano pakrantė tapo Achaimenidų imperijos satrapija. Šalyje paplito persų kalba ir kultūra. Apie 1 a. uostai (ypač Omano) tapo stambiais laivų statybos regione centrais. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Omane pradėjusi plisti arabų kalba ir kultūra išstūmė persų kultūrą, vietomis kūrėsi krikščionių bendruomenės.
Bato gyvenvietė (trečias tūkstantmetis prieš Kristų)
6 a. Omaną nusiaubė Sasanidai. Padažnėjo ir klajoklių iš Arabijos pusiasalio antpuolių; tai neigiamai paveikė Omano ūkio plėtrą, sugriovė jo irigacinę sistemą.
Viduriniai amžiai
7 a. pirmoje pusėje Omanas atiteko arabų Kalifatui. Paplito islamas, krikščionybės židiniai sunyko. Omano gyventojai aktyviai dalyvavo kovoje su Kalifatą valdančiais Omejadais. 750, Kalifate vietoj Omejadų įsigalėjus Abasidams, Omanas virto imamų valdoma nepriklausoma valstybe – imamatu. 9 a. pabaigoje Abasidai užėmė Omaną; imamai tapo Abasidų duoklininkais. 11 a. imamai vėl atkūrė Omano nepriklausomybę. 11 a. pabaigoje–12 a. pradžioje Omanas priklausė seldžiukų įtakos sferai. 1429 Omane buvo atkurta renkamų imamų valdžia. Viduriniais amžiais Omano uostai išlaikė savo reikšmę. Vietos pirkliai kontroliavo didelę dalį prekybos tarp Indijos, Pietryčių Azijos, Rytų Afrikos ir Osmanų imperijos. Jų kolonijos veikė daugelyje Rytų Afrikos ir Azijos kraštų.
Bibi Marjam mauzoliejaus griuvėsiai Kalhato istoriniame mieste (11–16 a.)
al Džalali fortas Maskate (16 a.)
Europos valstybių ekspansijos laikai
16 a. pradžioje Omano pakrantės svarbiausius punktus užėmė ir prekybos Indijos vandenyno baseine kontrolę perėmė portugalai. Tai sudavė didelį smūgį Omano pajūrio miestams, kurie vertėsi tarpine prekyba ir laivininkyste. 17 a. pradžioje prieš portugalus prasidėjo vietos gyventojų sukilimai. Iki 1650 omaniečiai, padedami persų, anglų ir olandų, juos išvijo. 17 a. viduryje imamo Abu Jaribo kariuomenė užėmė net kai kurias Hormuzo sąsiaurio ir Persijos įlankos salas, dalį Persijos pietryčių pakrantės. 17 a. 7 dešimtmetyje užkariauta Zanzibaro sala ir dalis Rytų Afrikos pakrantės.
1737–44 Omano pakrantę užėmė Persija, bet 1744 jos kariuomenė buvo išstumta. Omanas tapo galinga valstybe. 1749 Omane įsigalėjo Al Bu Saidų dinastija (valdo iki šiol). 18 a. antroje pusėje dėl Omano pakrantės varžėsi Didžioji Britanija, Prancūzija, Arabijos pusiasalio gentys. 1792, padedant britų Ost Indijos bendrovei, nuo Omano imamato atsiskyrusiose Omano įlankos pakrantėse susikūrė Maskato sultonatas, kuriam atiteko ir Rytų Afrika. 18 a. pabaigoje Omano Persijos įlankos ir Hormuzo sąsiaurio pakrantę užėmė vahabitai (musulmonai sunitai). Šią teritoriją dėl joje paplitusio piratavimo europiečiai pradėjo vadinti Piratų krantu. 1856 Maskato sultonas savo Azijos ir Rytų Afrikos valdas padalijo dviem savo sūnums. 1875 iš Omano savo žemes atsiėmė Persija. 1891 Maskatas ir Piratų krantas (vėliau vadintas Sutartiniu Omanu, nuo 1971 – nepriklausoma Jungtinių Arabų Emyratų valstybė) tapo Didžiosios Britanijos protektoratais. Omanas buvo atkirstas nuo pakrantės ir sunyko. 1913 omaniečiai, vadovaujami imamo Selimo al Harusi, užėmė didžiąją dalį Maskato sultonato ir apsupo Maskato miestą. 1915, įsikišus Didžiajai Britanijai, Maskato sultonas išsaugojo valdžią, šalis liko suskaldyta.
1920 09 25 as Sibo sutartimi Didžiosios Britanijos kolonijinė valdžia ir Maskato sultonas pripažino Omano imamato nepriklausomybę. 1925 Omane pradėta naftos paieška. 20 a. 3–4 dešimtmetyje šalyje pradėjo kurtis mokyklos. 1932–45 Maskato sultonas nesėkmingai bandė užimti imamatą. 1951 Omanas su Didžiąja Britanija pasirašė naują prekybos sutartį (panaikinta britų eksteritorialumo teisė ir kita). 1952 dalis Omano genčių pripažino Saudo Arabijos karaliaus valdžią. Tai sudarė pretekstą Saudo Arabijai okupuoti dalį Omano teritorijos. 1955 Maskato sultono kariuomenė, padedama britų, išstūmė Saudo Arabijos karinius dalinius iš užimtos teritorijos, 1955–59 užėmė ir didžiąją dalį imamato teritorijos. Omanas faktiškai buvo suvienytas (formaliai –1970). 1958 Omanas pradėjo bendradarbiauti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis karo srityje. 1964 šalyje rasti dideli naftos telkiniai. 1965 06 Pietvakarių Omane, Dhofare, prasidėjo sukilimas, kuriam vadovavo Dhofaro išsivadavimo frontas (kairiųjų radikalų organizacija, įkurta 1965; naudojosi neoficialia SSRS ir kitų komunistinių valstybių parama). Sukilėliai siekė Dhofare įkurti nepriklausomą valstybę.
Naujausi laikai
1970 07 23 Omane įvyko rūmų perversmas, kurį palaikė Didžioji Britanija. Sultonas Saidas ben Teimūras buvo nuverstas. Valdovu tapo jo sūnus Kabusas ibn Saidas, kuris užėmė ir ministro pirmininko, užsienio reikalų ministro, gynybos ministro pareigas. Kabusas ibn Saidas, naudodamasis už naftą gaunamomis pajamomis, pradėjo šalies modernizaciją ir radikalias reformas. 1970 ėmė veikti Omano radijas, 1974 – televizija. 1971 šalyje pradėti leisti laikraščiai, žurnalai arabų kalba. 1976, padedant Iranui ir Didžiajai Britanijai, buvo sumušti Dhofaro išsivadavimo fronto kariniai daliniai. 1976 Omano vyriausybė pradėjo ūkio planavimą; patvirtintas pirmasis 5 metų planas. Įkurtos Socialinių reikalų ir Naftos ministerijos. 1970 Omane buvo tik 1 ligoninė su 12 lovų, 1985 – jau 15 ligoninių, 21 medicinos centras, 4 gimdymo namai, 74 poliklinikos. Vietos gyventojams mokslas ir medicinos priežiūra nemokama, būstui pirkti teikiamas lengvatinis kreditas. Šalis suskirstyta į provincijas, kurioms valdyti paskirti gubernatoriai; tai sugriovė genčių vadų valdžią. Kuriama moderni kariuomenė. Tiesiami keliai, plėtojama irigacinė žemdirbystė.
1980 Masiros saloje įkurta Jungtinių Amerikos Valstijų karinė bazė. Per 1980–88 Irako–Irano karą Omanas palaikė Iraką. 1986 įkurtas universitetas (pirmasis). 1991 įkurta Šuros taryba (patariamoji institucija; 82 nariai), kurios renkamus narius tvirtina sultonas; per 2000 rinkimus į ją išrinktos ir 2 moterys. Per 1991 Persijos įlankos karą Omanas palaikė Kuveitą ir Vakarų valstybes, per 2003–11 Irako karą – Jungtines Amerikos Valstijas ir jų sąjungininkus. 1996 sultonas išleido Pagrindinį įstatymą (konstituciją). 1998 Omano vyriausybė pradėjo vykdyti plačias ūkio liberalizavimo ir užsienio investicijų pritraukimo programas. 10 dešimtmetyje Omanas sureguliavo pasienio nesutarimus su Jemenu, Saudo Arabija, Jungtiniais Arabų Emyratais. Užsienio politikoje daugiausia orientuojasi į Jungtines Amerikos Valstijas, Didžiąją Britaniją, Saudo Arabiją. Po tam tikrų visuomenės protestų 2011 Šuros tarybos kompetencijos buvo išplėstos – jos nariai įgijo teisę siūlyti įstatymų projektus, juos peržiūrėti. Politinių partijų veikla Omane uždrausta. 2020 01 10 mirus Kabusui ibn Saidui sultonu tapo Haitamas ibn Tarikas (Haitham bin Tariq).
sultonas Kabusas ibn Saidas priima Jungtinių Amerikos Valstijų gynybos sekretorių Robertą M. Gatesą (Bait al Barakos rūmai prie Maskato, 2011 01 22)
Jungtinių Tautų ir Arabų lygos (1971), Islamo bendradarbiavimo organizacijos (1980), Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos (1981) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.