Omãras (‘Umar ibn al-Khattāb) apie 585 644 11 07, antrasis teisusis (arabiškais rashid) kalifas (634–644). Islamą priėmė apie 616. Iki tol buvo priešiškas šiai religijai. Pranašo Mahometo bičiulis ir bendražygis, uošvis. Omarui valdant buvo užkariauta Sirija, Palestina, Egiptas, dalis Persijos, sudaryta ir įtvirtinta dauguma teisinių administracinių institutų, susiklostė fiskalinė politika, sustiprėjo teokratija. Per Omaro kalifatą susiklosčiusios religinės ir politinės institucijos tapo pavyzdžiu vėlesnėms islamo valstybėms. Pagal tradiciją laikomasi nuostatos, kad valdant Omarui baigta Korano redakcija, kurią pirmojo kalifo Abu Bakro (išrinktas 632) įsakymu pradėjo rengti pranašo Mahometo raštininkas Zaidas ibn Sabitas, surinkęs tuo laikotarpiu buvusius užrašytus Korano fragmentus į knygą. Omaras pastatydino vieną svarbiausių musulmonų šventovių – mečetę al Aksa (stovi Jeruzalėje ant Šventyklos kalno), tikima, pats padėjo akmenį į jos pamatus, įvedė metų skaičiavimą nuo hidžros pabaigos, prievolę atlikti chadžą, kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad jis įteisino nuplakimo ir nužudymo užmėtant akmenimis bausmes už svetimavimą. Besimeldžiantį mečetėje Omarą nužudė vergas. Sunitų tradicija Omarą idealizuoja, laiko asketizmo, tobulo valdovo pavyzdžiu, už tai, kad sugebėjo atskirti gėrį nuo blogio, vadinamas atskiriančiuoju (arabiškai al-faruk).
kaligrafiškai užrašytas Omaro vardas (Stambulas)