onimai

onmai (gr. onyma – vardas), tikriniai žodžiai arba žodžių junginiai, įvardijantys objektus. Vieni onimai įvardija vieną objektą (miestas, šalis, upė, kalnas), kiti – daug (vardai, pavardės). Tikrinių žodžių visuma vadinama onimija, arba vardynu. Mokslas, tyrinėjantis tikrinių žodžių istorijos, raidos, struktūros, funkcionavimo dėsningumus, vadinamas onomastika. Onimams, ypač vietovardžiams būdinga pastovumas. Dėl to vietovardžiai (dažniausiai hidronimai), naudojantis istorijos, etnologijos, archeologijos, antropologijos duomenimis, yra svarbus šaltinis tautų ir jų kalbų istorijai pažinti. Tikriniai žodžiai lengviau pereina į kitas kalbas, yra neverčiami. Istoriškai onimai atsirado iš bendrinių žodžių, kai įvyko jų onimizacija (išnyko pirminė reikšmė). Tikrinis žodis virsta bendriniu tada, kai išblanksta juo pavadinamo objekto konkretumas, prasiplečia jo vartojimo sfera ir suabstraktėja žodžio semantinis turinys (pvz., bendriniu tapęs žodis chuliganas yra kilęs iš airiškos pavardės Houlihan).

Istoriškai onimai klasifikuojami į pirminius (mitiniai vardai, asmenvardžiai, geografiniai vardai) ir antrinius (pirminiai pavadinimai suteikiami kitiems objektams, pvz., Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Semantiniu atžvilgiu onimai skirstomi į semantiškai motyvuotus ir nemotyvuotus (pvz., ežeras Bedùgnis). Darybiniu struktūriniu atžvilgiu onimai skiriami į paprastuosius (arba pirminius) ir darinius. Paprastaisiais laikomi vardai, kilę iš bendrinių ir tikrinių žodžių ir nepakitę (pvz., vardas Rasà). Dariniais laikomi vardai, turintys formalių darybos požymių; pagal juos skirstomi į vedinius (priešdėlių, Pasvalỹs, priesagų, Karpỹnė, galūnių, Álmė), dūrinius (Aukštãdvaris) ir sudėtinius vardus (Juodeji Lakaja). Visi onimai skirstomi į dvi dideles grupes: žmonių ir gyvūnų vardai (antroponimai, zoonimai, etnonimai, mitonimai – mitologinių būtybių vardai) ir negyvųjų objektų pavadinimai (toponimai, kosmonimai – kosminių ir astronominių objektų pavadinimai, periodinių leidinių, draugijų, įstaigų, susivienijimų, įmonių ir kiti pavadinimai). Onimai tiriami lingvistiniais metodais, ekstralingvistinė analizė papildo kalbinę. Lietuvoje tikriniai vietų vardai pradėti užrašinėti ir tirti 20 a. pirmoje pusėje (K. Būga, J. Balčikonis, A. Salys). Lietuviška onimija yra svarbi indoeuropiečių onimijos dalis, nes dauguma lietuviškų onimų labai archajiški.

Lietuvos TSR administracinis‑teritorinis suskirstymas Vilnius 1959; Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas Vilnius 1963; Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2 t. Vilnius 1974–76; Lietuvių pavardžių žodynas 2 t. Vilnius 1985–89; Lietuvių vardų kilmės žodynas Vilnius 1987; Vietovardžių kirčiavimo žodynas Vilnius 1994; Vietovardžių žodynas Vilnius 2002; Lietuvos vietovardžių žodynas t. 1 Vilnius 2008; Z. Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai Vilnius 2008.

1750

tikriniai žodžiai