onkovirusai

onkovrusai (gr. ogkos – patinimas, patinęs; čia: navikas + lot. virus – gleivės, sultys, nuodai), virusai, galintys sukelti vėžį. 1964 iš Burkitto limfomos ląstelių išskirtas pirmasis žmogaus onkovirusas – Epsteino ir Barr virusas. Žinomi onkovirusai, sukeliantys žmogaus, paukščių, kačių, beždžionių ir kitų gyvūnų vėžį. Onkoviruso genome nustatomi genai, nereikšmingi virusų dauginimosi ciklui, bet atsakingi už infekuojamos ląstelės piktybėjimą. Dažniausiai tai iš ląstelių kilę, bet smarkiai pakitę onkogenai, skatinantys nevaldomą infekuotos ląstelės dalijimąsi. Infekuotos ląstelės piktybėjimą onkovirusai gali sukelti keliais būdais: įterpdami virusinius onkogenus, aktyvindami ląstelinius onkogenus arba slopindami ląstelės apsauginių baltymų veiklą ir mažindami jos priešvėžinį atsparumą. Onkovirusai priskiriami 7 skirtingoms virusų šeimoms. Pagal viruso genomą onkovirusai skirstomi į deoksiribonukleorūgšties (DNR) ir ribonukleorūgšties (RNR) genomą turinčius. Iš žmogaus DNR onkovirusų geriausiai žinomi: žmogaus 8 tipo herpesvirusas (HHV‑8), sukeliantis Kaposi sarkomą; įvairių genotipų žmogaus papilomos virusai (HPV), skatinantys gimdos kaklelio ir kitų navikų vystymąsi; hepatito B virusas (HBV), siejamas su kepenų ląstelių karcinoma, ir Epsteino ir Barr virusas (EBV). Iš žmogaus RNR onkovirusų žinomiausi yra hepatito C virusas (HCV), siejamas ir su kepenų ląstelių karcinoma, ir T ląstelių limfotropinis virusas (HTLV), sukeliantis T ląstelių leukemiją. Apie 15 % žmogaus vėžio atvejų sukelia onkovirusai. 2006 sukurta pirmoji vakcina prieš onkovirusus. Ši vakcina apsaugo nuo pavojingiausių žmogaus papilomos viruso formų, kurios sukelia apie 70 % gimdos kaklelio vėžio atvejų.

1003