ontogenèzė (gr. on, kilm. ontos – būtis; esantis, egzistuojantis + genezė), individualùs organzmo výstymasis, nuoseklių morfologinių, fiziologinių, biocheminių ir funkcinių kitimų visuma nuo individo atsiradimo iki natūralios mirties. Organizmų, kurie dauginasi lytiškai, naujo individo ontogenezė prasideda dažniausiai nuo apvaisinimo, organizmų, kurie dauginasi nelytiškai – tada, kai naujasis individas atsiskiria nuo motininio organizmo jam pasidalijus arba ima vystytis iš ląstelės, pumpuro, fragmento. Ontogenezės metu organizmas nuosekliai praeina tam tikrus vystymosi tarpsnius ir tam tikra prasme trumpai pakartoja filogenezę (biogenetinis dėsnis). Ontogenezės metu susidaro organizmas (vyksta ląstelių dalijimasis, diferenciacija ir morfogenezė; audinių ir organų susidarymas) ir numatoma tolesnė vystymosi (augimas, regeneracija, senėjimas) eiga kiekvienos generacijos ribose. Taip užtikrinamas gyvybės nenutrūkstamumas iš kartos į kartą (vyksta dauginimasis).
Skiriami 3 ontogenezės periodai: proembrioninis (gyvūnų lytinių ląstelių vystymasis: oogenezė arba spermatogenezė; lytinis ciklas ir dauginimasis), embrioninis (prenatalinis; gemalas) ir postembrioninis (postnatalinis). Embrioninio periodo metu vyksta anktyvasis gemalo vystymasis (segmentacija, gastruliacija, organogenezė). Kiaušinius dedančių gyvūnų embrioninis periodas praeina kiaušinyje ir baigiasi išsilupimu iš jo, o gyvavedžių gyvūnų ir žmogaus – motinos organizme ir baigiasi gimimu. Per postembrioninį periodą organizmas auga, bręsta lytiškai, visiškai diferencijuojasi jo audiniai ir organai. Gyvūnų postembrioninis vystymasis būna tiesioginis (be metamorfozės) arba netiesioginis (visiškoji arba dalinė metamorfozė). Gyvūnų, kurių vystymasis tiesioginis, gemalas taip išsivysto, kad mažai skiriasi nuo suaugusio organizmo, kurių netiesioginis – gemalas tampa ne galutine (definityvine) organizmo forma, o lerva. Lervos pačios maitinasi ir turi provizorinius organus. Metamorfozės metu lerva tampa galutine organizmo forma. Organizmo rūšiniai požymiai baigia susidaryti jam lytiškai subrendus, o individualūs požymiai vystosi iki ontogenezės pabaigos. Vieni gyvūnai (pvz., paukščiai), lytiškai subrendę, daugiau beveik nebeauga, kiti (pvz., žuvys) auga visą gyvenimą. Vienų organizmų ontogenezė trunka 20–30 min (pvz., kai kurių bakterijų), keletą valandų arba dienų (pvz., amarų), kitų – šimtus (pvz., vėžlių) ir tūkstančius (pvz., kai kurių medžių) metų.
Ontogenezę lemia organizmo genotipas; ją veikia aplinka, reguliuoja hormonai, nervų sistema. Ontogenezės metu pradeda funkcionuoti kiekvienoje ląstelėje esanti paveldima genetinė informacija, lemianti įvairius organizmo požymius ir jų atsiradimo nuoseklumą. Ontogenezė yra evoliucijos rezultatas: jos metu reiškiasi tie nauji organizmo požymiai, kurie jam padeda geriau prisitaikyti prie aplinkos, išlikti per gamtinę atranką. Šie požymiai perduodami būsimoms kartoms. Ontogenezės terminą 1866 sukūrė E. Haeckelis (Vokietija). Ontogenezės dėsnius tiria vystymosi biologija skirtingais lygiais: molekuliniu ir cheminiu, ląstelių ir audinių, organų ir organų sistemų, ekologiniu ir evoliuciniu.