Onùfrijus, Onùfrijus Didỹsis apie 320Persija4 a.Aukštutinis Egiptas, atsiskyrėlis, dykumos tėvas. Šventasis (šventė Stačiatikių Bažnyčioje, Senovės Rytų Bažnyčiose – birželio 25, Katalikų Bažnyčioje – birželio 12). Anot tradicijos, Onufrijus buvo Persijos karaliaus sūnus, studijavo teisę ir filosofiją, vėliau tapo vienuoliu netoli Tėbų, po to eremitu. Daugiausia apie Onufrijaus gyvenimą žinoma iš Egipto vyskupo vienuolio šv. Pafnutijaus Atsiskyrėlio (4 a.) pasakojimų. Anot jų, Pafnutijus, norėdamas sužinoti apie atsiskyrėlišką gyvenimo būdą, leidosi į piligriminę kelionę po dykumą, ten sutikęs nuogą senuką ilga barzda suprato, kad tai šventasis. Onufrijus, sekdamas Jono Krikštytojo ir Senojo Testamento pranašo Elijo pavyzdžiu, dykumoje jau buvo praleidęs 60 m., kiekvieną sekmadienį jį aplankydavęs angelas ir atnešdavęs Komuniją. Abu vienuoliai visą naktį meldėsi, o ryte Onufrijus mirė, Pafnutijus Atsiskyrėlis jį palaidojo oloje.
šventieji atsiskyrėliai (iš kairės): Makarijus Egiptietis, Onufrijus, Petras Atėnietis (medis, tempera, 16 a. nežinomo rusų dailininko ikona, Vladimiro-Suzdalės istorijos, meno ir architektūros muziejus-draustinis)
Onufrijaus kultas pirmiausia išplito Mažojoje Azijoje, Konstantinopolyje. Jeruzalėje įkurtas Šv. Onufrijaus Didžiojo vienuolynas, jame saugomas urvas, vadinamas Šv. Onufrijaus Didžiojo ola, kuriame, kaip tikima, jis gyveno ir meldėsi (iš čia kilo stačiatikių tradicija šio atsiskyrėlio garbei pašventinti kapinių bažnyčias). Europoje Onufrijaus kultas išplito per Bizantiją.
Ikonografijoje vaizduojamas senas, ilgais žilais plaukais ir žemę siekiančia barzda, nuogas, juosmenį apsijuosęs medžių lapais. Atributai – angelas, taurė, kryžius, varnas, kaukolė, kupranugaris ir medžių lapų juosta aplink juosmenį.
Tikima, kad kaip ir šv. Antanas Paduvietis padeda surasti pamestus daiktus, moterims – susirasti būsimą sutuoktinį. Palermo miesto globėjas.