opa

opà (ulcus), ilgai neužgyjantis odos arba gleivinės defektas. Susidaro patologiškai pakitusiuose audiniuose dėl nekrozės. Būna apvali arba netaisyklingos formos, jos paviršių dengia granuliacinis audinys. Atsiranda dėl bendrojo pobūdžio sutrikimų (endokrininių ligų, lėtinės intoksikacijos, organizmo išsekimo) ar dėl vietinių veiksnių (infekcijos, traumos, jonizuojančiosios spinduliuotės, cheminių medžiagų) poveikio. Opa taip pat susidaro sutrikus kraujo apykaitai, pažeidus nervų sistemą. Pagal kilmę būna mechaninė, terminė, cheminė, trauminė, radiacinė, infekcinė, navikinė, sutrikus audinių mitybai (trofinė opa), ar pažeidus burnos gleivinę (afta). Iš pradžių opos kraštai būna minkšti (paprastoji opa). Vėliau jie ir opos dugnas perauga jungiamuoju audiniu, sustandėja (kaliozinė opa). Negydoma opa gali pradėti kraujuoti, komplikuotis rože, pažeisti limfagysles, sukelti dramblialigę. Gydoma vaistais, fizioterapijos procedūromis, kartais operuojama.