opéra comique (pranc. komiškoji opera), 18–19 a. prancūzų operos atmaina.
Būdinga parodija, šnekamieji dialogai, liaudies dainų melodika, šokių motyvai. Opéra comique ištakos – 17 a. mugių teatrų farsai, vodeviliai, kuriuose parodijuotos žmonių ydos, ir lyrinės operos. Ankstyvoji opéra comique atmaina – komedija su arijetėmis (comédie mêlée d’ariettes). 18 a. antroje pusėje opéra comique ėmė vyrauti prancūzų muzikiniame teatre; paplito sentimentali, vadinamoji ašaringoji komedija (comédie larmoyante). 19 a. viduryje opéra comique humoristinius ir satyrinius elementus perėmė operetė, opéra comique įgijo daugiau dramatiškumo, net tragizmo (G. Bizet Karmen). Žymiausi kūrėjai: A. E. M. Grétry, N.-M. Dalayracas, É. N. Méhulis, D. F. E. Auberas, A. Thomas.