òpera oratòrija, sintetinis muzikos žanras, turintis operos ir oratorijos (kartais dar ir baleto) bruožų.
Bruožai, žymesni kūrėjai
Kūrinio siužetas plėtojamas scenoje, bet dažniausiai be intensyvaus išorinio veiksmo, gretinant atskirus muzikinius epizodus. Operos ir oratorijos sintezės bandymų galima aptikti 16 ir 17 a., klostantis abiem žanrams. Viena pirmųjų oratorijų – E. de Cavalieri Vaidinimas apie sielą ir kūną (Rappresentazione di anima e di corpo 1600) buvo sumanyta kaip religinė opera. Operos oratorijos žanras, paveiktas neoklasicistinių tendencijų, atgimė 20 a. kompozitorių kūryboje. Sceniniuose kūriniuose būdavo pabrėžiama veiksmo statiškumas, muzikos epinis pobūdis. Vienas būdingiausių operos oratorijos pavyzdžių – I. Stravinskio Karalius karalius (Oedipus Rex 1926): teatro scenoje lotynų kalba dainuojamus kūrinio epizodus komentuoja Pranešėjo (The Speaker) prozinės frazės anglų kalba, kaukėti veikėjai judina tik galvą ir rankas. Prie operų oratorijų priskiriama D. Milhaud operos Kristupas Kolumbas (1930) ir Dovydas (1954), H. C. Rosenbergo Juozapas ir jo broliai (1948), A. Honeggero dramatinė oratorija Jeanne’a d’Arc ant laužo (1935).
Opera oratorija Lietuvos muzikoje
Lietuvoje operą oratoriją Šviesos baladė (1969, libretas A. Drilingos) sukūrė A. Rekašius. Operos oratorijos bruožų turi kai kurie B. V. Kutavičiaus sceniniai kūriniai: Kaulo senis ant geležinio kalno (1976), Strazdas – žalias paukštis (1981), Ignis et fides (Ugnis ir tikėjimas 2003), F. R. Bajoro Dievo avinėlis (1982).
2309