òpijus (lot. opium < gr. opion – aguonų sultys), daržinės aguonos (Papaver somniferum) išdžiovintos pieniškos sultys. Neapdorotam opijui gauti sultys renkamos ir iš dar nepradėjusių žydėti aguonų lapų arba nužydėjusių aguonų žalių galvučių. Peiliu įpjaunami keli pusės milimetro gylio rėžiai. Išsisunkęs tirštas baltas pieniškas skystis veikiamas oro ima standėti ir tamsėti. Po tam tikro laiko nuo galvučių surenkama į gumą panaši medžiaga – opijus (lateksas), kuris apdorojamas fiziniais ir cheminiais metodais. Opijaus ekstraktas t. p. gaunamas iš sudžiūvusių aguonų augalų, kurie apdorojami cheminėmis medžiagomis, kol gaunamas tinkamas vartoti skystis. Veikliosios opijaus medžiagos – alkaloidai, kurių pagrindiniai – morfinas (jo opijuje būna 5–20 %), kodeinas, papaverinas, narkotinas, tebainas. Kitą masę sudaro vanduo, mineralinės medžiagos, organiniai mišiniai (rūgštys, cukrus, vaškas ir kita). Dažniausiai vartojamas rūkant, t. p. geriant ar švirkščiant. Priskiriamas prie narkotikų.
Opijus buvo žinomas Mesopotamijos pietinės dalies gyventojams šumerams jau 3400 prieš Kristų apie 1300 prieš Kristų egiptiečiai augino aguonas ir prekiavo opijumi. Romėnai ir graikai vartojo opijų gydymui ir pramogai. 1803 F. Serturneris (Vokietija) iš opijaus išskyrė veikliąją medžiagą, kurią graikų sapnų dievo Morfijaus garbei pavadino morfinu. 1853 škotų gydytojui Alexanderiui Woodui (1817–84) išradus švirkštą, opijus, kaip veiksmingiausias analgetikas, buvo plačiai naudojamas klinikinėje ir karo medicinoje. Daugiausia opijinių aguonų išauginama Afganistane.