opozcija (lot. oppositio – prieštaravimas, priešprieša), organizacija, partija, asmenų grupė, siekianti įgyvendinti alternatyvią vyraujančiai nuomonei nuostatą ar politinę programą. Opozicijos dalyvavimas politiniame procese − demokratinės valstybės vienas svarbiausių požymių.
Opozicijos rūšys
Dažniausiai skiriama parlamentinė opozicija (atstovų parlamente turinčios partijos ar grupės, nepritariančios vyriausybės veiksmų programai) ir neparlamentinė opozicija (politinės partijos ar judėjimai, nesugebėję laimėti vietų parlamente arba nenorintys dalyvauti jo veikloje). Gali būti skiriama (pvz., Rusijoje) sisteminė opozicija (reikalaujanti pokyčių nekeičiant nusistovėjusios politinės santvarkos) ir antisisteminė opozicija (reikalaujanti keisti politinę sistemą). Opozicija gali susiformuoti ir politinių partijų ar interesų grupių viduje.
Opozicijos teisės vienose šalyse yra įtvirtintos parlamentų reglamentuose, kitose – konstitucijose (Portugalijoje, Kolumbijoje, Kirgizijoje, Vokietijos žemėse), dar kai kuriose – be rašytinių taisyklių, pagal tradiciją.
Opozicija Didžiojoje Britanijoje
Politiniame procese klasikiniu opozicijos veiklos modeliu laikomas Didžiosios Britanijos parlamente nusistovėjęs vaidmenų pasiskirstymas. Čia rinkimus laimėjusiai politinei partijai atitenka įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios kontrolė, opozicijai tenka vyriausybės veiksmų kritiko ir alternatyvų siūlytojo vaidmuo, opozicija sudaro šešėlinę vyriausybę, pasirengusią bet kada perimti šalies valdymą. Nuo 1937 Didžiosios Britanijos parlamento opozicijos lyderis oficialiai tvirtinamas monarcho, gauna valstybinę algą, tai yra opozicija įgyja lyg ir valstybinės institucijos statusą, ji pripažįstama būtinu valstybės sandaros elementu.
Opozicija prezidentinio ir pusiau prezidentinio valdymo sistemose
Demokratinėse šalyse, kur yra prezidentinio ar pusiau prezidentinio valdymo sistema, valdančiosios ir opozicinės partijos tarpusavio santykiai gali būti ir sudėtingesni (pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Prancūzijoje prezidentą palaikanti partija gali ir nekontroliuoti parlamento) arba opozicija gali turėti daugumą vienuose iš parlamento rūmų. Valdančiųjų ir opozicinių partijų galios dažnai nevienodai pasiskirsto nacionaliniu ir regionų lygmeniu: nacionaliniu mastu valdančiosios partijos gali būti opozicinės keliuose ar net daugumoje regionų.
Parlamentinės opozicijos reikšmė politikoje yra didelė. Dalyvaudama svarstant politikos įvairius aspektus ji daugiau ar mažiau faktiškai prisideda prie vyriausybės veiklos, valstybės politika tampa labiau centristinė, atsiranda jos tęstinumas, kai pasikeitus vyriausybėms valdžią perima opozicija.
Neparlamentinė opozicija
Valdančiųjų politinių partijų ir parlamentinės opozicijos veikla neatspindi visos visuomenėje egzistuojančių nuomonių įvairovės. Dėl to daugumoje šalių susiformuoja ir neparlamentinė opozicija (mažai įtakingos partijos, įvairios politinės grupės ar protesto judėjimai). Ji dažniausiai kelia parlamentinių partijų ignoruojamas problemas, verčia jas svarstyti, kartais net imtis nacionalinio masto reformų. Šitaip valstybėje švelnėja politiniai konfliktai, mažėja galimybė prieštaravimams peraugti į ginkluotą kovą.
Opozicija nedemokratinėse šalyse
Šalyse, kur politinio pliuralizmo tradicijos nėra gilios (21 a. pradžioje ryškiausias pavyzdys − Rusija), valdančiosios politinės jėgos opoziciją dažnai laiko valstybės stabilumui pavojų keliančiu veiksniu, o nedemokratinėse šalyse opozicija dažniausiai paskelbiama nelegalia. Šiais atvejais beveik visada formuojasi antisisteminė (arba principinė) opozicija.
Opozicija Lietuvoje
Lietuvoje politinės opozicijos tradicijos pradėjo klostytis 1918 paskelbus nepriklausomybę. Iki 1926 Gruodžio septynioliktosios perversmo jos veikla buvo ryški Seime.
20 a. pabaigoje atkurtoje valstybėje teisę reikšti opozicines nuomones garantuoja Konstitucijos 26 straipsnis, teigiantis, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra neliečiama. Opozicinės grupės, partijos, judėjimai gali kurtis laisvai. Teisiškai reglamentuota tik opozicijos veikla Seime. Pagal Seimo statutą (1994, nauja redakcija 1999) deputatai gali sudaryti opozicines frakcijas, kurioms garantuoti įtakos svertai, pvz., jos sudaro kas trečio ketvirtadienio vakarinio posėdžio darbotvarkę. Jeigu frakcija turi daugiau kaip pusę Seimo mažumos narių, jos vadovas yra vadinamas Seimo opozicijos lyderiu, kuris įgyja papildomų teisių (pvz., gauna papildomą atlyginimą, diskusijose gali pasisakyti be eilės).
šešėlinė vyriausybė; parlamentinė opozicija