optãcija (lot. optatio – pageidavimas), vienas pilietybės įgijimo būdų, kai asmuo ją pasirenka savo noru tarptautinės sutarties ar nacionalinių įstatymų nustatytais pagrindais. Ypač dažnai optacija susijusi su valstybių sienų pasikeitimais: kai dalis šalies teritorijos pereina kitai valstybei ar joje susikuria nauja nepriklausoma valstybė, šios teritorijos gyventojai turi teisę patys nuspręsti, kurios iš dviejų šalių piliečiais jie nori būti. Jeigu per nustatytą terminą šios teritorijos gyventojas raštu nepareiškia noro tapti kitos valstybės piliečiu (tokiu atveju asmuo dažniausiai išvyksta gyventi į pasirinktos pilietybės valstybę), jis automatiškai tampa valstybės, kuriai atiteko teritorija, piliečiu. Optacijos teisė taip pat gali būti suteikiama asmenims, sudariusiems santuoką su užsienio šalių piliečiais, vaikams, gimusiems iš mišrių santuokų ir sulaukusiems pilnametystės, asmenims, turintiems dvigubą pilietybę (kai vienos iš jų reikia atsisakyti).
LIETUVOJE pagal 1920 taikos sutartį su Sovietų Rusija optacijos teise per vienerius metus po sutarties sudarymo galėjo pasinaudoti šalies gyventojai, pareiškę norą išsaugoti Rusijos pilietybę. Pagal 1925 02 10 pasirašytą Lietuvos–Vokietijos sutartį Klaipėdos krašto gyventojams buvo suteikta teisė optacijos būdu pasirinkti Vokietijos pilietybę ir išvykti į Vokietiją. Šia teise pasinaudojo apie 10 % krašto gyventojų (apie 13 000 asmenų). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nuolatiniai šalies gyventojai, kurie nebuvo piliečiai pagal kilmę (iš kitų SSRS respublikų 1940–90 atvykę ne lietuvių kilmės asmenys ir jų palikuoniai), per dvejus metus nuo Pilietybės įstatymo (1989) įsigaliojimo, tai yra iki 1991 11 04, galėjo savo noru pasirinkti Lietuvos arba išsaugoti SSRS pilietybę (Lietuvos pilietybę pasirinko daugiau kaip 90 % šalyje gyvenančių kitataučių). 21 amžiaus pradžioje Lietuvos pilietybės įgijimą optacijos būdu numato naujas Pilietybės įstatymas (2010, įsigaliojo 2011).
2271