òptinis aktyvùmas, medžiagos gebėjimas sukti joje sklindančios šviesos poliarizacijos plokštumą. Yra natūralusis ir dirbtinis. Natūralusis optinis aktyvumas būdingas kai kuriems kristalams, gryniesiems skysčiams, tirpalams ir dujoms (tai optiškai aktyvios medžiagos). Nekristalinių medžiagų optinį aktyvumą lemia jų molekulių asimetrija (neturi simetrijos centro ir plokštumos), kristalinių – dar ir dalelių išsidėstymas kristalo gardelėje. Dirbtinis optinis aktyvumas sukeliamas, pvz., optiškai neaktyvią medžiagą paveikus magnetiniu lauku (Faraday reiškinys). Stipriame šviesos lauke sukeliamas netiesinis optinis aktyvumas (susidaro dėl šviesos dvifotonės sugerties, terpės netiesinio poliarizuojamumo poveikio, šviesos lauko orientacinio poveikio). Pagrindinis parametras, nusakantis grynosios medžiagos optinį aktyvumą, yra šviesos poliarizacijos plokštumos sukimo kampas φ, proporcingas šviesos keliui l medžiagoje: φ = αl; čia α – sukimo geba (priklauso nuo medžiagos cheminės prigimties, temperatūros ir šviesos bangos ilgio; sukimo kampas tirpale dar priklauso nuo tirpiklio ir tirpalo koncentracijos). Medžiagų optinio aktyvumo priklausomybė nuo šviesos bangos ilgio apibūdina optinio aktyvumo dispersiją. Optinis aktyvumas nustatomas dviem būdais: tiriama medžiaga dedama tarp statmenai sukryžiuotų poliarizatorių ir nustatomas šviesos poliarizacijos plokštumos sukimas arba lyginama apskritai poliarizuotos šviesos, kuri moduliuojama aukšto dažnio moduliatoriumi, sugertis optiškai aktyvioje ir neaktyvioje medžiagoje; optinis aktyvumas matuojamas poliarimetru arba poliarizaciniu sacharimetru, optinio aktyvumo dispersija – spektropoliarimetru. Optinis aktyvumas plačiai naudojamas molekulinėje fizikoje ir chemijoje molekulių erdvinei sandarai, polimerams, t. p. ir biopolimerams, kristalams, molekulių vidinei ir jų tarpusavio sąveikai tirti, šviesos poliarizacijai keisti, tirpalų koncentracijai nustatyti, plėtojamas cukraus kiekio kraujuje tyrimo būdas, grindžiamas optiniu aktyvumu.
Pirmą kartą optinį aktyvumą (kvarco) 1811 atrado D. F. J. Arago, 1815 skysčio (terpentino) – J.-B. Biot. 1823 J. A. Fresnelis sukūrė fenomenologinę optinio aktyvumo teoriją, 1849 L. Pasteuras pirmasis nustatė, kad optinis aktyvumas būdingas tik stereomerams. Molekulinių garų optinio aktyvumo teoriją 1911 išplėtojo M. Bornas, kvantinę teoriją 1928 Léonas Rosenfeldas (Belgija).