objekto taško A atvaizdo A′ sukūrimas optine sistema: a – glaudžiamąja, b – sklaidomąja
òptinis ãtvaizdas, objekto vaizdas, gaunamas dėl optinės sistemos poveikio objekto skleidžiamiems spinduliams, kurie atkuria objekto kontūrus ir detales. Optinis atvaizdas yra ne visai tikslus (pastebimi matmenų, formos ir šviesos intensyvumo pasiskirstymo netikslumai). Iš daikto sklindantys spinduliai optinėje sistemoje lūžta, atsispindi ir pagal geometrinės optikos dėsnius sukuria jo atvaizdą. Jei praėję pro optinę sistemą spinduliai susikerta, gaunamas tikrasis, o jei prasiskleidžia, bet kertasi jų tęsiniai, − menamasis atvaizdas. Norint sukurti daikto kurio nors taško atvaizdą, reikia žinoti optinės sistemos kardinaliųjų elementų vietas. Daikto taško atvaizdas yra taškas tik tam tikrais atvejais, kai atvaizdą kuria spinduliai, kurie su optinės sistemos simetrijos ašimi sudaro mažus kampus (paraksialieji spinduliai). Idealųjį optinį atvaizdą sukuria tik plokščiasis veidrodis. Kitose optinėse sistemose dėl aberacijos spinduliai, sklindantys iš vieno ir to paties objekto taško, bet praeinantys pro skirtingas sistemos vietas, atvaizdų plokštumą kerta skirtingose vietose – taško atvaizdas yra dėmelė.
Geometrinė optika neįvertina banginės šviesos prigimties, todėl net ir idealia optine sistema iš esmės negalima sukurti taško idealiojo atvaizdo. Jis yra dėmelė, apsupta besikartojančių šviesių ir tamsių žiedų – tai difrakcinis taško atvaizdas, todėl bet kurio (ypač smulkios struktūros) objekto, sudaryto iš švytinčių taškų, optinis atvaizdas negali būti visiškai panašus į objektą. Labai svarbus optinės sistemos parametras yra skiriamoji geba, kuri priklauso ne tik nuo sistemos konstrukcijos, bet ir nuo šviesos bangos ilgio, objekto apšvietimo būdo (koherentinis, nekoherentinis, įstrižai krintančiais spinduliais) ir kitų.
Pasak E. Abbe’s teorijos, objektas, skleidžiantis koherentines bangas, yra savotiška difrakcinė gardelė, keičianti bangos fazę ir amplitudę, t. y. sukelianti krintančios bangos difrakciją. Toliau esantis objektyvas sukuria sudėtingą šaltinio difrakcinį vaizdą, susidedantį iš įvairių eilių interferencinių maksimumų, – antrinius bangų šaltinius; iš jų sklindančios bangos (erdvinės harmonikos) interferuoja sukurdamos objekto atvaizdą. Optinis atvaizdas yra bangų, sklindančių iš objekto, interferencijos rezultatas. Optinis atvaizdas priklauso nuo erdvinių harmonikų skaičiaus ir jų parametrų (galima gauti atvaizdą, visiškai nepanašų į objektą).
optinio atvaizdo susidarymo schema (pagal E. Abbe)
1333
-menamasis atvaizdas