orãcija (lot. oratio – kalba, pranešimas), retorinis tautosakos žanras – prakalba (dažnai humoristinė), sakoma per šeimos, kalendorines ir darbo apeigas. Ji esti eiliuota arba turi eiliavimo pradų. Lietuvių oracija buvo sakoma per Užgavėnes, po Velykų, lalaujant, per rugiapjūtės pabaigtuves, baigus ganyti, daugiausia – per vestuves (atvykus pirštis, kviečiant į vestuves, įteikiant rūtų vainiką, kariant piršlį). Oracija susijusi su baroko kultūra, imituoja arba parodijuoja pamokslus, teismo aktų kalbas. Oracijose gausu dainų ir pasakų poetinių priemonių. Oracija turi nusistovėjusį siužetą. Piršlys, atvažiavęs su jaunikiu į jaunosios namus, oracijoje pasakodavo tariamus nuotykius, patirtus kelionėje pas jaunają, išgirdavo jaunikio išvaizdą, būdą, turtus. Kvieslys oracijoje iškilmingai pasisveikindavo, pasisakydavo, kas esąs, kieno siųstas atvykęs, ir prašydavo nustatytą dieną visus atvykti į vestuves. Daugiausia vietos oracijoje skirdavo vestuvių vaišėms pavaizduoti. Rugiapjūtės pabaigtuvių oracijoje metaforiškai išskaičiuojama didžiojo kankinio rugio vargai, iškentėti nuo sėjos iki pjūties.
2273