oralinė stadija

orãlinė stãdija (pranc. oral < lot. os, kilm. oris – burna), psichoanalizės sąvoka – pirmasis psichoseksualinės raidos tarpsnis (amžiaus tarpsnis), kai malonumo (libido) centras yra burnoje. Oralinių potraukių tenkinimas (čiulpimas, kandžiojimas, valgymas) suteikia malonių pojūčių lūpoms, liežuviui, burnos vidui. Apima pirmuosius dvejus vaiko gyvenimo metus. Fizinis malonumas, lokalizuotas burnos gleivinėje, yra labiausiai trokštamas ir lengviausiai pasiekiamas šio amžiaus vaiko patyrimas, be to, maitinimas leidžia vaikui artimai bendrauti su motina ir fiziškai (net jei žindukas pakeičia krūtį), ir emociškai. Bendraudamas su motina kūdikis pradeda suvokti pirmuosius kreipinius į save, per juos patiria motinos reiškiamus meilės ir priešiškumo jausmus. Oralinė stadija skirstoma į 2 periodus: oralinis įtraukimas (nuo gimimo iki 6 mėnesių) ir oralinis sadizmas (nuo 6 iki 18 mėnesių). Oralinio įtraukimo periodu didžiausią pasitenkinimą kūdikis patiria čiulpdamas motinos krūties spenelį (psichoanalitikai teigia, neva kūdikis tuo metu nesąmoningai patiria, tarsi kartu su pienu įtrauktų į save ir maitinančią motiną). Oralinio sadizmo periodu didžiausią pasitenkinimą vaikui teikia kramtymas bet ko, kas patenka į burną. Be oralinių malonumų, kūdikis gali patirti ir frustraciją. Trokštamas objektas (pavyzdžiui, čiulptukas) gali būti nepaduotas tada, kai vaikas jo nori. Kūdikis turi laukti, nerimauti, ima čiulpti savo nykštį, antklodę, žaislą, bet visiškai nepasitenkina. Kūdikiui frustraciją sukelia ir tėvų sprendimas nebemaitinti jo naktį, draudimas kramtyti tam tikrus daiktus (nes jie nešvarūs), buteliuką su čiulptuku arba motinos krūtį pakeitus gėrimu iš puoduko (tėvai kūdikiui perduoda tam tikrai visuomenei būdingus kultūros reikalavimus, jį moko patenkinti savo poreikius visuomenėje priimtinais būdais). Vaikas po truputį suvokia, kad gyvenime galima patirti ir frustraciją, ir malonumų, išmoksta nemalonias situacijas spręsti tam tikrais būdais, kurie vėliau turi įtakos formuojantis vaiko asmenybei. Kitas nemalonus jausmas, artimai susijęs su frustracija, yra nerimas. Oralinės stadijos sąvokos kūrėjas austrų psichologas, psichiatras ir neuropatologas S. Freudas 1905 teigė, kad nerimo pradžia yra kūdikio gimimas, kai šis netenka stimuliacijos, kurią gaudavo šiltoje, ramioje gimdoje. Vėliau kūdikis pradeda nerimauti, kai kyla kokia nors (ypač seksualinė) stimuliacija. Kūdikis taip pat nerimauja, kai nėra trokštamo objekto arba kai bijo, kad to objekto gali netekti, kad motina išėjo arba gali išeiti. Pasak S. Freudo, per gimimą patirtas nerimas yra vėlesnio nerimo prototipas. Per pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius formuojasi artimumo ir priklausomybės potyriai, savininkiškumas, godumas. Jei oralinėje stadijoje kūdikis patenkino čiulpimo instinktą ir jeigu juo pakankamai rūpinosi motina, vėliau jis būna draugiškas, optimistiškas, dosnus, jaučia palankumą, atsidavimą kitiems, iš kitų žmonių laukia panašių globos, priežiūros ir meilės jausmų, kokius pats yra patyręs pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Jei oralinėje stadijoje kūdikis nepakankamai patenkino čiulpimo ir kramtymo poreikį, susiformuoja agresyvūs asmenybės bruožai ir neurotiniai požymiai, vėliau jis būna priešiškas, kritiškas, pavydus ir savanaudiškas, malonumo trūkumas (fiksacija) gali pasireikšti alkoholizmu, depresija, perdėtu optimizmu arba pesimizmu.

analinė stadija

falinė stadija

genitalinė stadija

latentinė stadija