Oran (Orãnas), Vahran (Wahrān, Vahrãnas), miestas Alžyro šiaurės vakaruose, prie Viduržemio jūros; vilajos centras.
678 300 gyventojų (2010, aglomeracijoje 940 400 gyventojų); antras pagal gyventojų skaičių (po sostinės Alžyro) Alžyro miestas.
Žvejybos ir prekybos (išvežama vynas, javai, vaisiai, daržovės) uostas. Geležinkeliai ir plentai į Alžyrą (sostinę), Udždą (Marokas). Tarptautinis oro uostas. Juodoji metalurgija, metalo apdirbimo, chemijos (plastikų), statybinių medžiagų (daugiausia cemento), tekstilės, maisto (žuvų apdorojimo, vyno) pramonė. Orano (įkurtas 1965), Mokslo ir technologijų (1975) universitetai, muzikos, dramos, meteorologijos, telekomunikacijų institutai. Municipalinis (1935), Tlemseno (islamo menas) muziejai.
Architektūra
Ant kalvos – netaisyklingo plano su siauromis gatvėmis senamiestis, jame – ispanų Santa Cruz citadelė (1563, vėliau daug sykių rekonstruota) ir neoromaninė Santa Cruz Dievo Motinos koplyčia (1850). Per 1790 žemės drebėjimą miestas labai nukentėjo, vėliau buvo atkurtas. Senamiestyje gausu ispanų, arabų, maurų ir turkų architektūros statinių; ispanų kvartale – Canastel vartai (1589, rekonstruoti 1734), Šv. Liudviko katedra (19 a. pradžia, rekonstruota 1838), Emerat aikštės fontanas (1789), turkų dalyje – Didžioji Pašos mečetė (1796). Naujamiestis pradėtas statyti 1831 pagal prancūzų parengtą miesto planą; pastatyta gynybinių įtvirtinimų (1866, išliko griuvėsiai), mūrinių pastatų pagal Europoje plitusius stilius: Švč. Mergelės Marijos koplyčia (1849, dabar bazilika), rotušė (1886), operos rūmai (1907), maurų stiliaus geležinkelio stotis, neoromaninė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies katedra (dabar biblioteka, abi 1913), Didžioji sinagoga (1918, dabar Abdellos Ben Salemo mečetė).
Istorija
Dabartinio Orano teritorijoje ir jo apylinkėse žmonės gyveno jau paleolite ir neolite. Senovės laikais Orano teritorijoje buvęs miestas priklausė Kartaginai, Romai. 445, jį užėmus vandalams, sunyko. 533–645 valdomas Bizantijos.
645 dabartinio Orano vietovę užėmė arabai. 903 jų iniciatyva įkurtas Orano miestas. 10–11 a. dėl Orano varžėsi Kordobos Omejadai ir Fatimidai. 1077–1145 valdomas Almoravidų, nuo 1145 – Almohadų. 1230 atiteko Chafsidams, 1258 – Marinidams. 13 a. Oranas suklestėjo (vertėsi vergų ir aukso prekyba, amatais); sudarinėjo prekybos sutartis su italų miestais (Genuja, Venecija). 14 a. tapo ir kultūros centru. 15–16 a. į Oraną, gelbėdamiesi nuo krikščionių persekiojimų, atsikėlė daug žydų iš Pirėnų pusiasalio. 1509–1708 valdomas Ispanijos, 1708–32 – Turkijos, 1732–92 – vėl Ispanijos, nuo 1792 – vėl Turkijos. 1831 užimtas Prancūzijos. 1940 prie Orano įvyko Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos laivynų mūšis. 1942 okupuotas Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės ir palengva perduotas Prancūzijai. 1954–62 vienas antikolonijinio judėjimo prieš prancūzus centrų. Nuo 1962 priklauso Alžyrui. Oraną paliko dauguma jame gyvenusių europiečių (daugiausia prancūzai).
2271