oratòrija (it. oratorio < lot. oro – kalbu, meldžiu), vokalinės instrumentinės muzikos žanras; stambus ciklinis kūrinys solistams (dainininkams), chorui ir orkestrui (arba instrumentiniam ansambliui) pagal dramatinį siužetą. Oratorija glaudžiai susijusi su opera ir kantata. Kitaip nei opera, oratorija yra ne sceninis, bet koncertinis kūrinys (siužetas ne vaidinamas, bet pasakojamas).
Susiklostymas, raida iki 17 a. antros pusės
Oratorijos ištakos – viduramžių liturginė drama, šventiesiems skirtų švenčių liturginės valandos, pasija, miraklis, misterija ir kita. Oratorijos pirmtakai – 16 a. polifoniniai madrigalai ir motetai su dramatiniu ar pasakojamuoju tekstu, lauda, 17 a. monodiniai madrigalai bei dialogai. Susiklostė Romoje kaip muzikos žanras, skirtas atlikti oratorijoje. Taip vadinta maldų ir pokalbių apie dvasinius dalykus vieta, kurioje oratorionų kongregacijos nariai (kongregaciją 16 a. įkūrė šv. Pilypas Neris) rengdavo susirinkimus. 17 a. oratorijos dažnai buvo kuriamos pagal biblinius ar hagiografinius siužetus. Tarp 2 dalių dažniausiai būdavo įterpiamas pamokslas. 1600 Romos Chiesa Nuova oratorijoje buvo atliktas E. de Cavalieri alegorinis vaidinimas – dramatinis kūrinys su monodinio stiliaus solo epizodais Vaidinimas apie sielą ir kūną (Rappresentazione di anima e di corpo), kuris laikomas pirmąja oratorija Italijoje. 17 a. oratorija dar vadintos dialogo, componimento sacro, cantata musicale, drama sacro, accademia spirituale ir kitaip. Oratorijos, kaip kantatai giminingo muzikos žanro, terminas pirmą kartą pavartotas 1640 (P. Della Valle’s Oratorio della Purificazione). 17 a. viduryje Italijoje pasirodė pirmieji spausdinti oratorijų libretai, susiklostė du oratorijų tipai: oratorio volgare (italų kalba), skirta paprastiems klausytojams, ir oratorio latino (lotynų kalba), artima motetams, skirta aristokratams. G. Carissimi, M. Marazzoli, D. Mazzocchi ir kitų kompozitorių oratorijos yra vienos arba dviejų dalių (trukdavo apie valandą). Kaip ir to meto operos, oratorijos sudarytos iš chorų, rečitatyvų, arijų, arioso bei instrumentinių riturnelių. Daugelis oratorijų turi pasakotojo partiją (vadinamąją testo, textus, poeta, storico, historicus). Labai svarbus vaidmuo tenka chorui, kuris atstovauja visuomenei (turba), pasakoja ir komentuoja veiksmą.
Raida 17 a. antroje pusėje–18 amžiuje
17 a. antroje pusėje–18 a. pradžioje italų oratorija paplito visoje Italijoje, Vienoje, Dresdene. Jos vis dažniau buvo atliekamos didikų rūmuose kaip operos pakaitalas gavėnios metu. B. Pasquini, A. Scarlatti, A. Stradellos, A. Caldaros, G. F. Händelio, G. B. Legrenzi, A. Lotti, A. Vivaldi, J. J. Fuxo oratorijos buvo didelės apimties (trukdavo apie 2 valandas) kompozicijos, skirtos 3–5 solistams ir dažnai solistų ansambliui. 17 a. pabaigoje oratorijų arijoms, kartais ir rečitatyvams pritardavo didesnis orkestras; arijos ir ansambliai rašyti da capo forma, solistų partijose gausu koloratūrų, muzikoje – ekspresyvių retorinių figūrų, gamtos garsų mėgdžiojimo. 18 a. Italijoje homofoninės faktūros, paprasto šokio ritmo, solo dalimis pagrįstas oratorijas kūrė G. B. Pergolesi, N. A. G. Porpora, N. Jommelli, D. Cimarosa, G. Paisiello ir kiti kompozitoriai. Prancūzijoje 17 a. antroje pusėje oratorijas kūrė M.-A. Charpentier (apie 20 oratorijų; jos skambėdavo per šventines mišias, bažnytiniuose koncertuose, muzikiniuose vakaruose per gavėnią), 18 a. antroje pusėje – L. N. Clérambault, S. de Brossard’as ir kiti. Protestantiškuose Vokietijos kraštuose oratorijos įsigalėjo 18 a. pradžioje. R. Keiserio, J. Matthesono, G. Ph. Telemanno oratorijos ir oratorinės pasijos atspindi to laikotarpio vokiečių ir italų operos stilių. Oratorijos pirmtakai Vokietijoje – liturgijai artimi historia (dažniausiai – pasija, pvz., H. Schützo Kančios istorija pagal septynis Kristaus žodžius, 1645; jo 1644 Kalėdų istorija laikoma pirmąja vokiečių oratorija) ir dramatinis dialogas, dramatiškas neliturginis actus musicus. 17 a. pabaigoje juose bei oratorijose vis gausiau vartota nebiblinių intarpų, choralų ir poezijos. 18 a. itin išgarsėjo dramatiškos J. S. Bacho pasijos (Kalėdų oratorija tėra 6 kalėdinių kantatų ciklas). Anglijoje monumentalių oratorijų sukūrė G. F. Händelis (17 oratorijų), derindamas anglų masque (kaukės), antemos, prancūzų klasikinės dramos, italų opera seria, oratorio volgare bei protestantų oratorijos bruožus. G. F. Händelio Estera (1732) – pirmoji anglų oratorija. Šio kompozitoriaus oratorijos, kitaip nei itališkosios, paprastai yra 3 dalių, pradedamos prancūziškąja uvertiūra, chorai pasižymi ne tik dramaturgine svarba, bet ir faktūros bei stilių įvairove (homofoniniai, antifoniniai, fuginiai, basso ostinato, moteto ar madrigalo stiliaus). G. F. Händelio oratorijos turėjo įtakos F. J. Haydno oratorijoms Pasaulio sukūrimas ir Metų laikai.
Raida 19–20amžiuje
19 a. oratorijas kūrė F. Lisztas, R. Schumannas, F. Mendelssohnas-Bartholdy, H. L. Berliozas (kai kurios jų oratorijos – lyrinės, nemonumentalios), 20 a. – L. Ferrari, G. F. Malipiero, E. W. Elgaras, W. Waltonas, M. Tippettas, R. V. Williamsas, A. Schönbergas, P. Hindemithas, B. Blacheris, D. Kabalevskis, R. Ščedrinas, D. Šostakovičius, S. Prokofjevas, G. Sviridovas, E. Křenekas, K. Pendereckis ir kiti. Kai kurios oratorijos panašios į operą arba misteriją (A. Honeggero Karalius Dovydas, Jeane’a d’Arc ant laužo, I. Stravinskio Edipas karalius), antikinę dramą (E. W. Elgaro, C. Orffo oratorijos).
Oratorija Lietuvos muzikoje
Lietuvoje oratorijų sukūrė J. Bašinskas (Ąžuolas 1957), E. Balsys (Nelieskite mėlyno gaublio 1969), V. Jurgutis (Donelaitis 1974), J. Juzeliūnas (simfonija oratorija Cantus magnificat 1979), B. V. Kutavičius (Panteistinė oratorija 1970, Paskutinės pagonių apeigos 1978, Iš jotvingių akmens 1983, Pasaulio medis 1986, Magiškasis sanskrito ratas 1990), F. R. Bajoras (Varpo kėlimas 1980), V. Barkauskas (Nusilenk savo žemei 1976, Viltis 1988), A. Martinaitis (Laiškas visiems tikintiesiems 2001, Sefer Zikaron 2005, oratorija misterija Šv. Pranciškaus Kryžiaus paslaptis 2007), V. Bartulis (Nelaimėlis Jobas 2003) ir kiti.
W. Dean Händel’s Dramatic Oratorios and Masques London–New York–Toronto 1959; E. H. Smither A History of the Oratorio Chapel Hill 1977.
1571