Orfjas (Orpheus), senovės graikų mitinis Trakijos dainius, muzikos kūrimo ir eiliavimo pradininkas. Mūzos Kaliopės ir upių dievo Eagro sūnus, pasak kitos versijos – mūzos Klėjo ir Apolono sūnus. Gyvuoja versija, jog Orfėjas yra istorinis asmuo – Trakijos karalius, reformatorius ir muzikantas. Įstabiu dainavimu ir skambinimu lyra arba kitara Orfėjas žavėjęs dievus ir žmones, tramdęs įsisiautėjusias gamtos ir nežemiškas jėgas.
Orfėjas dažnai lyginamas su Biblijos karaliumi arfininku Dovydu; ankstyvosios krikščionybės laikais – Kristaus simbolis. Nukeliavęs į mirusiųjų pasaulį (Hadą) susigrąžinti žmonos Euridikės, sužavėjo net Hadą sergstinčias pabaisas; vesdamasis Euridikę atsigręžė dar nepasiekęs dienos šviesos, todėl ją prarado. Vėliau dalyvavo argonautų žygyje. Orfėją sudraskė bakchantės (menados).
Orfėjo vardas tapo bendriniu. Orfėjo mitus kūryboje panaudojo poetai Ovidijus, Vergilijus, R. M. Rilke, V. Briusovas, senovės graikų ir vėlesni dailininkai – Roelantas Savery (keliasdešimtyje kūrinių), P. P. Rubensas, N. Poussinas, O. Redonas, kompozitoriai (sceninėje, simfoninėje ir kamerinėje muzikoje) J. Peri (1600), G. Caccini (1602), C. Monteverdi (1607), B. Ferrari (1637), H. Schützas (1638), L. Rossi (1647), J. J. Loewe (1659), A. Draghi (1683), R. Keiseris (1702), J. J. Fuxas (1715), G. C. Wagenseilis (1750), C. H. Graunas (1752), Chr. W. Gluckas (1762), F. G. G. Bertoni (1776), F. Benda (1785), J. Haydnas (1791), F. Paeris (1791), J. Fominas (1792), K. Cannabichas (1800), F. Lisztas (1854), J. Offenbachas (1858), L. Delibes’as (1878), G. F. Malipiero (1922), D. Milhaud (1925), C. Orffas (1925), R. Ducasse’as (1926), E. Křenekas (1926), A. Casella (1932), I. Stravinskis (1948), G. Auricas (1951).
1352