organiczmas (gr. organikos – sukurtas įrankiu), filosofinė nuostata, pagal kurią visa gamta ar jos dalys (viena jų – visuomenė) sudaro pavienes struktūras, kurios tikslingai funkcionuoja ir vystosi panašiai kaip gyvas organizmas. Pagal organicizmą, visuomenės struktūros ir funkcijos panašios į biologinius organizmus (organinė visuomenė). Tikrovė geriausiai suvokiama kaip organinė visuma. Organicizmas akcentuoja ne organizmų struktūrą, bet jų organizaciją (ryšius). Organicizmas atmeta metodologinį individualizmą ir vitalizmą kaip negalinčius išsamiai paaiškinti organizmų vien atominiu mechanizmu. Organicizmas kartais siejamas su holizmu.
Organicizmo idėją plėtojo Platonas, T. Hobbesas, 19 amžiaus pabaigoje – vokiečių filosofas C. Brunneris, prancūzų sociologai A. Espinas, R. Wormsas, rusų sociologai P. von Lilienfeldas, J. Novikovas, sociologas A. E. F. Schäffle, H. Spenceris. Organicizmo terminą 1919 sukūrė Jungtinių Amerikos Valstijų biologas W. E. Ritteris. Pagrindiniai sekėjai – Jungtinių Amerikos Valstijų biologai R. G. Harrisonas, D. Haraway, Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas P. Weissas, Didžiosios Britanijos istorikas J. Needhamas, J. S. Haldane’as, Jungtinių Amerikos Valstijų fiziologas R. S. Lillie, Australijos zoologas W. E. Agaras, Austrijos biologas L. von Bertalanffy. Naciai bandė organicizmu grįsti savo ideologiją.