orgãninė architektūrà, 20 a. modernistinės architektūros kryptis. Susiklostė 3–4 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje. Organinės architektūros principus pagrindė Jungtinių Amerikos Valstijų architektas L. H. Sullivanas, juos išplėtojo F. L. Wrightas (suformulavo nenutrūkstančios architektūrinės erdvės idėją). Būdinga racionalios paprastos formos, banguotos linijos, santūrios, saikingos kompozicijos, organiška statinių dermė su aplinka. Architektai teikė pirmenybę natūralioms (dažniausia vietinėms) medžiagoms, atsisakė uždarų erdvių, stengėsi aiškiai išreikšti pastato funkciją.
Namas virš krioklio Bear Runo gamtiniame draustinyje (1935, architektas F. L. Wrightas, © LATGA / ARS, 2020)
Žymesni atstovai: A. H. H. Aalto (Paimio sanatorija, 1933, vila Mairea prie Noormarkku, abu Vakarų Suomijos provincija, 1939), H. Scharounas (Schminke’ių gyvenamasis namas Lobau, Saksonijos žemė, 1933, filharmonija Berlyne, 1963), F. L. Wrightas (Namas virš krioklio Bear Runo gamtiniame draustinyje, Pensilvanijos valstija, 1935, nuosavas gyvenamasis namas ir mokykla Taliesin West Scottsdale’yje, Arizonos valstija, pradėti 1937), R. J. Neutra (Millerių gyvenamasis namas Palm Springse, Kalifornijos valstija, 1937), F. Otto (olimpinių žaidinių pagrindinis stadionas Miunchene, su inžinieriumi G. Behnischu, 1972). Organinę architektūrą plėtojo ir Belgijos architektas L. Krollis, vengras I. Makoveczas.
Terminą organiškas vartojo dailininkas W. Morrisas apibūdindamas architektūrą, kurioje dera funkcija, medžiagos ir konstrukcija. Organinės architektūros idėjų užuomazgų būta vokiečių architekto H. Häringo teoriniuose veikaluose (Keliai į formą / Wege zur Form 1925). 1939 organinės architektūros terminą pavartojo F. L. Wrightas esė Organinė architektūra (An Organic Architecture). Organinės architektūros nuostatos turėjo įtakos regionalizmui susiklostyti.
2271