orgãninė visúomenė, sociologijos teorijose – į biologinį organizmą panaši visuomenė. Pagal šias teorijas organinę visuomenę sudaro elementai, atliekantys tam tikras visuomenės išlikimui svarbias funkcijas. Šie elementai yra santykinai autonomiški, bet jų veikla suderinta tarpusavyje. Organinėje visuomenėje pabrėžiamas visuomenės pirmumas individo atžvilgiu.
Viena pirmųjų organinės visuomenės sampratų siejama su Platono valstybės teorija. Pasak Platono, kiekvieno piliečio pareiga yra dirbti valstybės labui darbą, kuriam jis iš prigimties turi gebėjimų. Individas neturi visiškos pasirinkimo laisvės, valstybės interesai yra aukštesni nei jo asmeniniai poreikiai. Tai, kas yra gėris valstybei, yra gėris ir individui. 18 amžiaus pabaigoje–19 amžiaus pradžioje organinės visuomenės sampratą plėtojo prancūzų valstybės veikėjai J. de Maistre’as ir L. G. A. de Bonaldas, savo veikaluose kritikavę Šviečiamojo amžiaus ir Prancūzijos revoliucijos idealus, kvietę grįžti prie tradicijos, bendruomenės ir vidurinių amžių socialinės santvarkos. L. G. A. de Bonaldas visuomenę laikė Dievo kūriniu, todėl žmogaus mėginimas ją keisti jam atrodė pražūtingas. Šių autorių veikaluose pabrėžiama, kad visuomenė yra daugiau nei individų grupė. Visuomenė gyvuoja pagal nuo pavienių individų nepriklausančius dėsningumus ir yra svarbesnė už individus. Ji sudaryta iš stambesnių socialinių darinių, tokių kaip šeima, kaimynų bendruomenės, religinės grupės, profesinės asociacijos, kurios tarpusavyje susijusios ir priklausomos viena nuo kitos, todėl vieno tokių darinių suardymas gali sukelti socialinį chaosą visuomenėje. Prancūzų sociologas A. Comte’as teigė, kad visuomenė paklūsta tokiems pat nekintantiems ir pastoviems dėsniams kaip ir gamtos reiškiniai. Pasak jo, mokslo apie visuomenę užduotis yra atskleisti šiuos pamatinius socialinės organizacijos ir kaitos dėsnius. Tam būtina suprasti visuomenę sudarančių elementų funkcijas, ryšius su kitais elementais. A. Comte’as pamatiniu socialinės struktūros elementu laikė šeimą. 19 amžiuje Didžiosios Britanijos filosofas ir sociologas H. Spenceris taip pat visuomenę lygino su biologiniu organizmu. Jis pabrėžė jų panašumus: kaip ir biologinio organizmo, evoliucijos procese augančios visuomenės socialinė struktūra tampa sudėtingesnė, o funkcijų diferenciacija stiprina pavienių visuomenės dalių tarpusavio priklausomybę. H. Spenceris taip pat nurodė visuomenės ir biologinio organizmo skirtumus: biologiniame organizme elementai egzistuoja dėl visumos, o socialiniai individai – dėl visuomenės, visų jos narių gerovės. A. Comte’o ir H. Spencerio idėjos turėjo įtakos prancūzų sociologo É. Durkheimo visuomenės organinio solidarumo koncepcijos raidai. Moderniose visuomenėse socialinį solidarumą kuria ir visuomenės integracijos pamatu tampa darbo pasidalijimas. Skirtingas funkcijas atlikdami individai tampa tarpusavyje labiau priklausomi. Šią solidarumo formą É. Durkheimas supriešina su tradicinėms ikipramoninėms visuomenėms būdingu mechaniniu solidarumu, kuris paremtas tas visuomenes sudarančių individų atliekamų funkcijų ir pasaulėžiūros panašumu. Anot É. Durkheimo, socialinius faktus galima paaiškinti tik kitais socialiniais faktais, kurie išoriškai veikia individą ir lemia tam tikrą jo elgesį.
LIETUVOJE jaunieji katalikai (dar vadinti 1936 metų generacija) 1936 paskelbė deklaraciją Į organišką valstybės kūrimą.
559