organzmas (lot. organismus < gr. organon – įrankis, instrumentas), bet koks atskiras, galintis savarankiškai funkcionuoti ir pasižymintis ląsteline sandara gyvasis individas. Visiems gyviems organizmams būdinga medžiagų apykaita, judėjimas, augimas, ontogenezė, dauginimasis, dirglumas, gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, homeostazė ir evoliucinis vystymasis. Organizmas su aplinka keičiasi informacija, medžiagomis ir energija. Kiekvienas organizmas savo ląstelėse turi visą nuolatiniam savęs atgaminimui reikalingą informaciją, užkoduotą nukleorūgščių molekulėse, kurią perduoda iš kartos į kartą. Organizmai skirstomi į eukariotus ir prokariotus. Visi organizmai pagal mitybos būdą skirstomi į autotrofus (naudoja anglies dioksidą) ir heterotrofus (naudoja organines medžiagas), pagal deguonies poreikį – į aerobinius organizmus (jiems būtinas deguonis) ir anaerobinius organizmus (deguonis nereikalingas, kartais net ir žalingas). Organizmas sąveikauja su aplinka kaip vientisa sistema, tačiau kartu yra populiacinio ir rūšinio gyvybės lygmens sudedamoji dalis. Organizmams, kaip gyvoms struktūroms, yra būdingas nuolatinis vidinės tvarkos didėjimas (pvz., augant, vystantis). Nutrūkus šiam procesui organizmas miršta ir nustoja funkcionavęs. Miręs organizmas yra termodinaminės pusiausvyros su aplinka būsenoje ir negrįžtamai praranda savo struktūrą.
1316