organzmo imlùmas infèkcijai, organizmo savybė reaguoti į infekcijos sukėlėją tam tikromis specifinėmis reakcijomis (imuninėmis, klinikinėmis ir kitomis). Organizmo imlumą infekcijai lemia nespecifinio (įgimto) ir specifinio (įgyto) imuniteto veiksniai, todėl žmonių imlumas infekcijoms yra nevienodas. Imlus infekcijai organizmas – tai viena iš sąlygų plisti užkrečiamosioms ligoms, nes tik toks organizmas gali jomis susirgti. Kai kurioms infekcijoms, pvz., tymams, gripui, žmonių imlumas yra visuotinis. Tai reiškia, kad beveik kiekvienas žmogus, neturintis imuniteto, susidūręs su šios ligos sukėlėju susirgs, tačiau ligos eiga ir sunkumas gali būti skirtingi, nes tai priklauso nuo imuniteto veiksnių.
Priešinga imlumui sąvoka yra atsparumas, jis gali būti nespecifinis ir specifinis bei rūšinis. Nespecifinį atsparumą infekcijai lemia fiziniai (odos, gleivinių), cheminiai barjerai, pvz., fermentai (lizocimas, pepsinas), druskos rūgštis, kraujo ir audinių fagocituojančios ląstelės (neutrofilai, monocitai, makrofagai, limfocitai) ir kraujuje cirkuliuojančios molekulės (komplemento sistemos baltymai, C reaktyvusis baltymas, transferinai ir kiti). Įvairiais gyvenimo tarpsniais nespecifinis žmogaus atsparumas kinta ir priklauso nuo organizmo fiziologinės būklės, amžiaus, lyties, organų ir sistemų funkcionavimo, išorinių veiksnių poveikio. Labai svarbūs žmogaus nespecifinio atsparumo veiksniai yra susiję su virškinimo sistema: skrandžio rūgštingumu, tulžies antimikrobiniu veikimu, žarnyno virškinimo fermentais bei normalia žarnyno mikrobiota.
Organizmo imlumas infekcijoms metams bėgant kinta. Pavyzdžiui, dauguma kūdikių iki 6 mėn. amžiaus neserga kvėpavimo takų infekcijomis, tokiomis kaip tymai, vėjaraupiai, parotitas, nes turi natūralų pasyvųjį imunitetą – yra gavę atitinkamus antikūnus iš motinos per placentą, todėl jie neimlūs šioms infekcijoms. Imlumą infekcijoms gali didinti įvairūs veiksniai: nevisavertė mityba ar badavimas, stresas, narkotikai, senėjimas, lėtinės ligos (pvz., cukrinis diabetas), medikamentų, slopinančių imunitetą, vartojimas, mažas skrandžio rūgštingumas, išblėsęs specifinis imunitetas po vakcinacijos ir kita. Epidemiologų pastebėta, kad ne kiekvienas infekcijai imlus žmogus susidūręs su užkratu suserga. Tam įtakos turi užkrato infekcinė dozė.
Dėl rūšinio imuniteto žmonės ir gyvūnai įvairiems infekcinių ligų sukėlėjams yra nevienodai imlūs. Pavyzdžiui, tymų, gonorėjos, sifilio, vidurių šiltinės sukėlėjams imlūs tik žmonės, tačiau pasiutligei, bruceliozei – ir gyvūnai, ir žmonės; šunų ar galvijų marui imlūs tik gyvūnai.
Pakankamai didelis neimlių infekcijai žmonių skaičius sudaro kolektyvinio imuniteto, kuris susiformuoja vykdant profilaktinius skiepijimus ar persirgus, pagrindą.
3177