organogenèzė (gr. organon – įrankis, instrumentas + genesis – kilmė, atsiradimas), organų susidarymas ir vystymasis daugialąsčių organizmų filogenezės ir ontogenezės metu. Apima organų atsiradimą, progresyvų vystymąsi, persitvarkymą, redukciją, rudimentaciją ir kitus procesus. Skiriama filogenetinė organogenezė (tiria lyginamoji anatomija) ir ontogenetinė organogenezė (tiria embriologija ir vystymosi biologija). Pagrindiniai filogenetinės organogenezės dėsniai: organų diferenciacija, integracija ir funkcijų kaita. Ontogenetinė organogenezė tam tikru mastu pakartoja filogenetinę organogenezė. Daugelio gyvūnų gemalo ląstelės susiskirsto į 3 gemalo lapelius – ektodermą, mezodermą ir entodermą. Iš jų išsivysto skirtingi organai ir audiniai, pvz., iš ektodermos – centrinė nervų sistema, dengiamieji audiniai, iš entodermos – virškinimo organai. Stuburinių gyvūnų pirmiausia vyksta neuruliacija, kurios metu susiformuoja nervinė plokštelė, iš jos – nervinis vamzdis. Kartu su anatominiu organo formavimusi (morfogeneze) diferencijuojasi ir jį sudarantys audiniai (histogenezė). Organogenezę reguliuoja ląstelių vidiniai (genotipas) ir išorės veiksniai.
3163