òrganų donorỹstė, žmogaus organų, skirtų transplantacijai, savanoriškas ir neatlygintinas davimas. Donorystės tikslas – išgelbėti kito žmogaus gyvybę ar sugrąžinti jam sveikatą. Kiekvienoje šalyje organų donorystę ir organų paėmimą reglamentuoja specialūs įstatymai. Išskiriamos dvi donorystės rūšys: gyvoji donorystė (gyvo žmogaus organų donorystė) ir donorystė po mirties (mirusio žmogaus organų donorystė).
Gyvoji donorystė
Pasaulyje plačiai praktikuojama gyvoji donorystė. Tokiai donorystei nepakanka donoro sutikimo, ją reglamentuoja įstatymai. Iš gyvo žmogaus draudžiama imti organų, jeigu tai labai pablogintų jo sveikatą ar sukeltų grėsmę gyvybei. Gyvosios donorystės atveju gyvas žmogus dovanoja savo organą, jo dalį ar reikalingas ląsteles. Dovanojama poriniai (pvz., inkstai) arba regeneruojantys organai (pvz., dalis kepenų).
Inkstą dažniausiai dovanoja sutuoktinis arba artimas giminaitis. Atliekamos ir tokios operacijos, kai gyvuoju donoru tampa nesuderinamos su recipiento kraujo grupės žmogus. Tokiu atveju prieš operaciją reikalingas specialus sudėtingas recipiento paruošimas.
Jungtinėse Amerikos Valstijose ir daugelyje Europos šalių yra įteisinta vadinamoji porinė donorystė. Tai dviejų porų pasikeitimas donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, recipientui, o antrosios poros donoro organas tinka pirmosios poros recipientui. Porinė donorystė Lietuvoje yra teisiškai reglamentuota 2013, tačiau kol kas nėra taikoma. Nyderlanduose galima net anoniminė donorystė – galimybė anonimiškai paaukoti savo organą.
Donorystė po mirties
Donorystė po mirties galima esant įstatymiškai apibrėžtiems mirties kriterijams ir nustatytai mirties konstatavimo tvarkai. Donorystė galima tik konstatavus donoro smegenų mirtį ar sustojus jo širdžiai.
Daugumoje šalių žmogus laikomas mirusiu konstatavus smegenų mirtį (kai kraujotaka smegenyse nutrūksta ir jos atkurti nebepavyksta, nors kai kurie organai, prijungti prie medicininės aparatūros, dar veikia). Mirštantis žmogus gaivinamas taikant patvirtintas gaivinimo priemones ir procedūras: gyvybines funkcijas bandoma atkurti taikant šiuolaikinius medicininius metodus – plaučių ventiliaciją, vaistus, šalinančius priežastis, dėl kurių pacientą ištiko tokia būklė. Nustačius smegenų mirtį (pvz., po patirtos galvos traumos ar insulto) konstatuojama žmogaus mirtis. Tokiu atveju įmanoma organų ir audinių donorystė.
Kai sustoja kvėpavimas ir nutrūksta kraujotaka, sustoja žmogaus širdis. Jei reanimacijos skyriuje taikomos visos teisės aktuose numatytos gaivinimo priemonės nepadeda ir sustojusio kvėpavimo bei nutrūkusios kraujotakos atkurti nepavyksta, konstatuojama mirtis. Šiuo atveju įmanoma neplakančios širdies donorystė. Konstatavus mirtį atliekamos tam tikros medicininės procedūros, kurių metu donoriniai organai yra aprūpinami krauju (maistinėmis medžiagomis ir deguonimi) ir tam tikrą laiką jie yra išlaikomi gyvybingi. Transplantuoti paimami mirusiojo vidaus organai, bet širdis transplantacijai nėra tinkama. Šis donorystės modelis Lietuvoje įteisintas 2015 pabaigoje, priėmus Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimus.
Lietuvoje žmogaus mirties kriterijus ir jos konstatavimo tvarką nustato Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas (1997), kiti teisės aktai. Įstatymai draudžia imti audinius ir organus žmogaus, kuris būdamas gyvas raštu pareiškė nesutikimą, kad po mirties jo audiniai ir organai būtų panaudoti transplantacijai. Jeigu žmogus prieš mirtį savo valios raštu nepareiškė, atsiklausiama mirusiojo artimųjų.
Audinių bankas
Audinių banke tinkamai paruošiami, apdorojami ir laikomi audiniai ir ląstelės transplantacijoms: ragenos, kraujagyslės, kauliniai ir raumeniniai audiniai, amniono membrana (vidinis vaisiaus dangalų sluoksnis, atskiriamas nuo placentos) ir kraujodaros kamieninės ląstelės. Svarbiausia kokybiškai paruošti ląsteles ir audinius ilgalaikiam saugojimui, užtikrinti tinkamą jų saugojimą ir paskirstymą. Į audinių banką patenka mirusio žmogaus donuoti organai arba gyvo žmogaus periferinio kraujo ląstelės, t. p. kaulų čiulpai, skirti konkrečiam recipientui. Lietuvoje 2007 spalį įsteigtas pirmasis audinių bankas. 2022 veikė 8 audinių bankai.
Lietuvoje vyriausias organų donoras buvo 85 metų, jauniausias – vos kelių dienų kūdikis. Europoje vyriausiu organų donoru tapo beveik 101 metų žmogus, t. p. registruota nemažai atvejų, kai vyresni nei 100 metų asmenys po mirties tampa audinių donorais. Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, 2023 buvo užregistruota 45 932 sutikimai ir 5287 nesutikimai dovanoti organus po mirties.
Nuo 1996 kasmet spalio antrąjį šeštadienį Europoje minima Organų donorystės ir transplantacijos diena.
-audinių bankas; -donorystė; -donorystė po mirties;-gyvoji donorystė