orgãnumas (lot. organum < gr. organon – įrankis, instrumentas), ankstyvojo (9–13 a.) europietiškojo daugiabalsiškumo pavadinimas.
Bruožai
Spėjama, taip galėjo būti vadinama ir instrumentu, ir balsu atliekama muzika, ir giesmė apskritai. 9 a. pabaigoje traktatuose Musica enchiriadis ir Scholica enchiriadis organumu vadinama grigališkoji giesmė, papildyta tobulais konsonansais, kur pagrindinis (choralą giedantis) balsas – vox principalis, dubliuojantis balsas – vox organalis. Iki 11 a. terminas vartotas kaip diafonijos sinonimas, 12 a. taip vadintas daugiabalsiškumas apskritai (ir specifinė jo atmaina diskantas). 13 a. organumas – nuosekliai grigališkąja melodija pagrįsta kompozicija.
Tipai
Pagal pagrindinės melodijos ir pridėto balso ar balsų santykius skiriama šie tipai: lygiagretusis ir ankstyvasis nelygiagretusis (9–10 a.), klasikinis ir vėlyvasis laisvasis (11 a.), melizminis (11 a. pabaiga–12 a. pradžia, Šv. Marcialio mokykla), metrizuotasis (12 a. vidurys–13 a. pradžia, Paryžiaus katedros mokykla).
Ankstyvasis organumas – grigališkosios melodijos dubliavimas kvartomis, kvintomis ir oktavomis. Klasikinio laisvojo organumo pavyzdžiai – 11 a. pradžios Winchesterio troparijaus ir Milano traktato Ad organum faciendum organumai. 11 a. antroje pusėje atsisakyta ilgai kartojamų garsų vox organalis balse – jį imta traktuoti kaip savarankišką melodinę liniją: silabiškumą ėmė keisti melizmatika (dvigubos melizmos), nors balsų judėjimas liko monoritminis (punctus contra punctum). Tai vėlyvojo laisvojo organumo bruožas.
12 a. Šv. Marcialio vienuolyno organumų rinkinys ir Liber Sancti Jacobi iš Santiago de Compostelos vienuolyno – melizminio organumo (vox organalis nebėra punctus contra punctum susietas su vox principalis) pavyzdžiai. 12 a. greta dvibalsio (duplum) organumo paplito tribalsis (triplum) ir keturbalsis (quadruplum) organumas. Pagrindinis balsas vadinamas tenoru, kiti balsai – duplum, triplum, quadruplum. Ritmą pradėta fiksuoti ritmo modusais: 12 a. pabaigoje modusų ritmika apėmė visus organumo balsus.
Organumo kūrybos praktika apibendrinta Leonino sudarytame 2–4 balsų organumų rinkinyje Didžioji organumų knyga... (Magnus Liber organi…) liturginiams metams. 12 a. pabaigoje–13 a. pradžioje organumas dažnai komponuojamas iš 2 kontrastingų epizodų: išlaikyto tono (virš ilgai tęsiamų tenoro garsų, sudarančių harmoninį pagrindą, laisvai plėtojami kiti balsai) ir discantus (visi balsai juda pagal tą patį ritminį modusą nota contra notam principu). 13 a. pradžios žymiausi organumai – Perotino 3–4 balsų kompozicijos. 13 a. organumą išstūmė motetas.
1571