orimulsija

orimùlsija (isp. ori(noco)), gamtinio bitumo, išgaunamo Venesueloje Orinoco upės baseine, vandeninė emulsija. Į žalią naftą panašus klampus degus skystis. Sudaryta iš gamtinio bitumo (apie 70 %, jo didžiąją dalį sudaro arenai ir asfaltenai, t. p. yra alkanų ir dervų), vandens (apie 30 %) ir nejonogeninių sintetinių paviršinio aktyvumo medžiagų (stabilizuoja emulsiją). Tankis 1010–1015 kg/m³, stingimo temperatūra 2–5 °C, užsiliepsnojimo temperatūra 120–130 °C, peleningumas 0,25–0,30 %, šilumingumas 27,6 MJ/kg. Įprastuose naftos produktų tirpikliuose orimulsija tirpsta blogiau už naftą. Transportuojama šilta (25–35 °C). Ilgai laikant (daugiau kaip 3–4 mėn.), kaitinant aukštesnėje negu 80 °C temperatūroje arba šaldant iki minusinės temperatūros, staigiai kintant slėgiui pasikeičia orimulsijos struktūra. Vandens paviršiuje orimulsija savaime pasklinda mažų bitumo dalelių pavidalu. Degant orimulsijai susidaro daug įvairių, t. p. ir kenksmingų, oksidų, pvz., 1 kg pelenų yra apie 300 mg vanadžio oksido V₂O₅. Orimulsija gaunama taip: Žemės gelmėse esantis klampus bitumas šildomas garu ir maišomas su vandeniu arba tirpikliu. Susidaręs mišinys išsiurbiamas į paviršių, ir, pašalinus dujas, druskas, sumaišomas su vandeniu. Kaip kuras orimulsija pradėta naudoti 1987–88, Lietuvoje – 1995.