óro téisė, teisės šaka, kuri nustato oro erdvės virš Žemės paviršiaus teisinį režimą, jos naudojimą oro transporto, ryšių ir kitiems tikslams. Oro teisė reglamentuoja oro erdvės, orlaivių, oro uostų, aerodromų ir kitų įrenginių naudojimą civilinėje ir karinėje aviacijoje, keleivių, krovinių ir pašto vežimą oro transportu, oro transporto bendrovių, jų teikiamų paslaugų vartotojų ir kitų fizinių ir juridinių asmenų, susijusių su aviacija, teises, pareigas ir atsakomybę, reikalavimus aviacijos personalui, orlaivių gamybai ir techninėms charakteristikoms, skrydžių saugai, orlaivių avarijų ir incidentų tyrimo, paieškos ir gelbėjimo darbų vykdymo tvarką. Skiriama nacionalinė ir tarptautinė oro teisė. Nacionalinė oro teisė nustato nacionalinės oro erdvės (oro erdvės, esančios virš valstybės sausumos teritorijos, vidaus ir teritorinių vandenų) naudojimo ir oro transporto veiklos šioje erdvėje tvarką. Tarptautinę oro teisę sudaro tarptautinės sutartys, kurios reguliuoja santykius tarp valstybių dėl oro erdvės naudojimo; svarbiausia iš jų – Tarptautinė civilinės aviacijos konvencija (Čikaga, 1944; Lietuvos Vyriausybė patvirtino 1991, įsigaliojo 1992), Konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo (Varšuva, 1929; Lietuva ratifikavo 1995, įsigaliojo 1997), Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (Montréalis, 1999; Lietuva ratifikavo 2004, įsigaliojo 2005). Tarptautinė oro teisė pripažįsta visišką valstybės suverenitetą jos nacionalinės oro erdvės atžvilgiu (užsienio subjektai, norėdami ja naudotis, turi gauti šios valstybės leidimą), o tarptautinėse teritorijose (pavyzdžiui, skrendant virš atviros jūros) galioja laisvo oro erdvės naudojimo principas. Kiekvienas civilinis orlaivis turi būti registruotas konkrečioje šalyje, turėti registracijos valstybės ir oro transporto bendrovės, kuriai jis priklauso, atpažinimo ženklus. Oro uostuose, iš kurių vykdomi tarptautiniai skrydžiai, turi veikti atitinkamos muitinės, pasienio kontrolės ir kitos tarnybos. Skrydžio metu keleiviai privalo vykdyti orlaivio vado (piloto) nurodymus, kuriais siekiama palaikyti tvarką ir garantuoti skrydžio saugumą. Oro teisė numato oro transporto bendrovių ir oro uostų atsakomybę už žalą keleivių sveikatai ir gyvybei, krovinių ir pašto praradimą ar sugadinimą, keleivių, krovinių ir pašto vežimo terminų pažeidimą, žalą, kurią orlaivis padarė tretiesiems asmenims (pavyzdžiui, kitam orlaiviui, pastatams ar žmonėms ant žemės), taip pat atsakomybę už orlaivio užgrobimą.
LIETUVOJE oro teisė pradėjo formuotis po Pirmojo pasaulinio karo. 1921 patvirtintos Laikinosios susisiekimo oru Lietuvoje taisyklės, kurios skelbė, kad oras virš Lietuvos teritorijos yra Lietuvos valstybės žinioje. Tais pačiais metais įsigaliojo Susisiekimo oru įstatymas, įtvirtinęs Lietuvos valstybės suverenitetą nacionalinės oro erdvės atžvilgiu. Pagal šį įstatymą, susisiekimą oru Lietuvos teritorijoje ir su užsieniu tvarkė Susisiekimo ministerija (1936 prie jos įsteigta Orinio susisiekimo inspekcija). Civilinės aviacijos veiklą taip pat reglamentavo Privataus oro susisiekimo Lietuvos teritorijoje taisyklės (1921), Užsienio lėktuvams skristi taisyklės (1934), Orinio susisiekimo įstatymas (1935; pakeitė Susisiekimo oru įstatymą), Lėktuvams registruoti taisyklės (1936), Lėktuvams tikrinti instrukcija (1937), Vidaus orinio pervežimo tarifai (1939) ir kita. SSRS okupacijos metais oro teisės pagrindas buvo SSRS oreivystės kodeksas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę oro teisės svarbiausi teisės aktai – Transporto veiklos pagrindų įstatymas (1991, nauja redakcija 2002), Aviacijos įstatymas (2000), 1989–2012 Europos Sąjungos Tarybos, Europos Parlamento, Europos Komisijos priimti reglamentai ir tarptautinės sutartys. Tarptautinių oro uostų infrastruktūra, skrydžių valdymo sistemos įrenginiai yra Lietuvos valstybės nuosavybė. Visi tinkami skraidyti orlaiviai, kurie priklauso valstybei, savivaldybėms, Lietuvoje registruotiems juridiniams asmenims ir piliečiams, registruojami Civilinių orlaivių registre. Orlaiviuose su Lietuvos skiriamaisiais ženklais, esančiuose už šalies teritorijos ribų, galioja Lietuvos įstatymai. Oro vežėjams, kitiems civilinių orlaivių naudotojams privalomas civilinės atsakomybės už galimą žalą, padarytą keleiviams, bagažui, kroviniams ir tretiesiems asmenims, draudimas.
2017