oronmai (gr. oros – kalnas + onyma – vardas), kalnų arba kitų žemės paviršiaus aukštumų vardai; siaurąja reikšme – tik kalnų vardai. Oronimų visuma vadinama oronimija, mokslas apie oronimus – oronimika. Kalno ar kitos žemės paviršiaus vietos sąvoka nėra apibrėžta (pvz., rusų toponimikoje oronimais laikomi visi žemės reljefo elementai: kalvos, lygumos, slėniai, įdubos), todėl sunku nustatyti tikslų oronimų skaičių. Lietuvoje kalnų nėra – jais paprastai vadinamos pakilesnės žemės vietos, kalvos. Lietuvoje yra užregistruota apie 4600 oronimų.
Lietuvos oronimai sistemiškai ir nuosekliai nėra tirti nė vienu lingvistiniu (darybos, etimologijos, semantikos) aspektu. A. Vanago straipsnyje Lietuvos kalnų struktūrinė-darybinė analizė (Strukturno-slovoobrazovatel’nyj analiz nazvanij gor Litvy, 1973 išspausdinta periodiniame leidinyje Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai serija A t. 3) nėra išsamus visos oronimų klasės tyrimas, bet pateiktos išvados apie kalnų vardų darybą remiantis visais oronimijos duomenimis. Ištirt priesaginės darybos oronimai, jie tyrinėti ir Lietuvos regioninės toponimikos darbuose.
Bendraisiais bruožais Lietuvos oronimų daryba panaši į kitų toponimų darybą, dauguma oronimų yra sudurtiniai (Adõmkalnis, Lepkalnis, Sidãbrakalnis). Kitų lietuvių toponimų (hidronimų, oikonimų) daryboje vyrauja priesagų vediniai. Gerokai mažiau oronimų priesaginių vedinių (Aušrùitis, Salduv, Šatrijà) ir vardams sudaryti naudojamų priesagų rodo, kad lietuvių kalnų vardai yra naujesni už kitus vietovardžius (vandenvardžius, gyvenamųjų vietų vardus).
1750