orpūtė
órpūtė, įrenginys, slegiantis ir pučiantis orą. Būna rotorinė, išcentrinė ir ašinė. Rotorinės orpūtės svarbiausia dalis yra plokštelinis, kumštinis arba sraigtinis rotorius. Ertmėje tarp jo ir korpuso yra dujų. Rotoriui sukantis ta ertmė mažėja, dujos suslegiamos ir išmetamos. Rotorinių orpūčių našumas iki 100 m3/min. Išcentrinėje orpūtėje darbo rato mentės ratui sukantis dujoms suteikia kinetinės energijos, kanaluose transformuojamos į potencinę energiją. Iš vieno darbo rato išmetamos dujos pro kreipračius išmetamos į kitą darbo ratą; jų būna 2–4. Išcentrinių orpūčių našumas iki 4000 m3/min. Ašinė orpūtė turi 10–40 darbo ratų su mentėmis, tarp kurių įtaisytos kreipračio difuzorinės mentės nejudamai pritvirtintos prie korpuso. Darbo rato mentės ratui sukantis orpūtės dujų srautui suteikia kinetinės energijos, kuri transformuojama į slėgį iš dalies tų pačių menčių kanaluose, iš dalies kreipračio mentėse, nukreipiančiose dujų srautą į kitą darbo ratą. Šios orpūtės yra ilgesnės nei išcentrinės, bet mažesnio skersmens; našumas iki 6000 m3/min.
Orpūtė dažniausiai naudojama juodojoje metalurgijoje (aukštakrosnėse). Be aukštakrosnių suslėgtas oras naudojamas Bessemerio konverteriuose, nepertraukiamo plieno pilstymo ir vandenvalos įrenginiuose, stiklo lydymo krosnyse.
Pirmoji garo mašinos varoma orpūtė sukurta 1766, garinė stūmoklinė – 1782, aukštakrosnės dujų varoma stūmoklinė – 1889, garinė turbininė – 1905.