Òršos mšis, Livonijos karo (1558–83) mūšis, įvykęs 1564 01 pabaigoje ar 02 pradžioje tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Rusijos kariuomenių prie Oršos.
Vienõs Rusijos karinės grupuotės (vadas Vasilijus Serebrianas) avangardą puolė nedidelės LDK (didysis etmonas – Mikalojus Radvila Juodasis) karinės jėgos (vadai Filonas Kmita ir Jurgis Astikas). Grupuotė (pasak 16 a. kronikininko Motiejaus Strijkovskio, apie 50 000 karių) skubiai pasitraukė: jos vadovybė, LDK žvalgų suklaidinta, pamanė, kad puola LDK pagrindinės jėgos, Ulos mūšyje (1564 01 26) nugalėjusios kitą Rusijos grupuotę.
LDK pavyko sustabdyti Rusijos kariuomenės veržimąsi gilyn į LDK teritoriją, bet nepajėgta sugrąžinti Polocko ir kitų prarastų žemių. Rusijos caras Ivanas IV Rūstusis derybose su LDK atstovais reikalavo naujų didelių teritorijų tarp Smolensko ir Biarezinos upės, Kijevo. Be to, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas nerėmė Lietuvos. Po šio mūšio Livonijos karo I etape laikinai buvo atkurta Rusijos ir LDK karinė pusiausvyra. Padėčiai kare sunkėjant LDK pašauktinė bajorų kariuomenė vis dažniau atsisakinėjo atlikti karo prievolę, duoti naujų mokesčių samdytajai kariuomenei (algininkams) išlaikyti, vis ryžtingiau reikalavo unijos su Lenkija (1569 sudaryta Liublino unija).
683