ortopèdija (orto… + gr. paideia – auklėjimas), chirurgijos šaka, tirianti judamojo aparato deformacijas, funkcijų sutrikimus, diagnostiką, gydymo būdus ir profilaktiką. Ortopedija taiko chirurginius (osteosintezė, plastinės kaulų ir minkštųjų audinių operacijos) ir konservatyvius (fizioterapija, gydomoji gimnastika) gydymo metodus.
Žinių apie judamojo aparato deformacijas randama senovės graikų raštuose. Ortopedijos pagrindus sukūrė N. André (1658–1742, Prancūzija) aprašęs vaikų judamojo aparato deformacijų gydymą. 18 a. Vakarų Europoje buvo įkurtos pirmosios ortopedinės gydymo įstaigos. 1814 W. Hendrichas (Nyderlandai) ir 1815 K. Gibentalis (Rusija) pradėjo naudoti gipsą galūnei fiksuoti. Atradus ir pradėjus taikyti aseptikos ir antiseptikos priemones, narkozę, rentgenografiją pradėta daryti ortopedines operacijas (artrodezę, artroplastiką, osteotomiją). Prie šių operacinių metodų sukūrimo ir tobulinimo daug prisidėjo P. Pottas (1713–88, Didžioji Britanija), A. Scarpa (Italija), G. Dupuytrenas (Prancūzija), A. Lorenzas (1854–1946, Austrija), A. Hoffa (1859–1908, Vokietija).
20 a. viduryje SSRS sukurta daugelio deformacijų (pvz., įgimto klubo išnirimo, šleivapėdystės) gydymo ir profilaktikos priemonių sistema, naujų osteosintezės metodų naudojant G. Ilizarovo ir kitų sukurtus kompresinius ir distrakcinius aparatus. Ortopedijos galimybės labai išsiplėtė 20 a. antroje pusėje medicininei diagnostikai pradėjus naudoti kompiuterius, nuo 8 dešimtmečio – kompiuterinę tomografiją. 1929 įkurta Tarptautinė traumatologų ir ortopedų draugija.
Lietuvoje
Ortopedija pradėta plėtoti 20 a. 4 dešimtmetyje Vytauto Didžiojo universitete įsteigus Chirurgijos katedrą ir kliniką. V. Kuzma ir V. Kanauka pirmieji Lietuvoje pradėjo daryti ortopedines operacijas. 1951 Vilniuje buvo įkurtas Traumatologijos ir ortopedijos centras, 1985 – Kaune. 1957 A. Stropus pradėjo operuoti ligonius, sergančius stuburo tuberkulioze. P. Baubinas pradėjo praktikuoti distrakcinę osteosintezę, daryti vaikų sklaidos trūkumų šalinimo operacijas. Jis sukūrė šlaunikaulio įgimto išnirimo funkcinio gydymo metodą, sukonstravo įtaisą šitam išnirimui gydyti. V. Urmonas sukūrė ir įdiegė į kliniką operacinių metodų krūtinės ląstos įgimtai deformacijai ištaisyti. A. O. Šabanienė (Jungtinės Amerikos Valstijos), 1978 atvykusi į Vilnių, atliko pirmąją Lietuvoje klubo sąnario protezavimo operaciją. L. K. Petkevičius vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo daryti artroplastines operacijas. A. Petrulis patobulino judamojo aparato traumų ir ligų gydymo būdų, sukūrė pagyvenusių žmonių koksartrozės chirurginio gydymo metodų. S. Pranckevičius, A. Petrulis, J. R. Kalesinskas pradėjo ortopedijoje naudoti rezorbuojamas biolaidžias polimerines medžiagas. Buvo sukurtas išorinės fiksacijos aparatas kaulų lūžiams gydyti.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugiausia tiriama kai kurios stuburo chirurgijos, galūnių deformacijų ir ilginimo, klubo sąnario deformacinių operacijų gydymo problemos (K. Saniukas), klubo sąnarių echoskopija (D. Galvydienė), pėdų deformacijų plastika (D. Radzevičius), sąnarių endoprotezavimas (P. Daukšys, N. Porvaneckas, R. Žukas). 1970 įkurta Lietuvos traumatologų ir ortopedų mokslinė draugija.
Svarbesni veikalai
J. Kazakevičiaus Uždarų stuburo sužalojimų klinika ir gydymas (1954), Praktinė ortopedija (1960), Lūžių ir išnirimų operacinis gydymas (1966), autorių kolektyvo Dažniausios ortopedinės ligos (1982), Traumatologija (1994), Ortopedija (1997).