orùmas, teisės saugoma ir ginama asmeninė neturtinė vertybė – žmogaus savigarba, savo vidinės vertės suvokimas.
LIETUVOJE įstatymai orumo sąvokos neapibrėžia. Orumas gali būti suprantamas ir kaip įgimtas žmogaus vertingumas, nuo gimimo būdingas kiekvienam individui kaip teisės subjektui (žmogaus orumas), ir kaip konkretaus asmens savęs vertinimas, susijęs su doros, intelekto ir išsilavinimo lygiu, turimomis vertybėmis, elgesiu visuomenėje ir savo veiksmais, ypač pareigų aplinkiniams vykdymu, susikurtu socialiniu vertingumu (asmenybės orumas). Žmogaus teisę į orumą garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (priimta 1950, įsigaliojo 1953, Lietuva ratifikavo 1995), Civilinis kodeksas (priimtas 2000, įsigaliojo 2001), Baudžiamasis kodeksas (priimtas 2000, įsigaliojo 2003). Teisė į asmenybės orumą yra asmens teisė reikalauti iš visuomenės pagarbos sau, siekti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama objektyvių žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir kad dorinis asmenybės vertinimas atitiktų tai, kaip asmuo vykdo įstatymų, moralės normų reikalavimus. Orumas turiniu giminingas garbei, bet orumas visada siejasi su paties asmens suvokiamu savo vidinės vertės pajautimu ir susikurtu individualiu vertingumu, o garbė yra teigiamas asmens išorinis socialinis vertinimas, visuomenės pripažįstama pagarba, asmens geras vardas. Orumas pažeidžiamas apie asmenį paskleidus jį įžeidžiančias ir tikrovės neatitinkančias žinias, naudojant prieš jį fizinį ar psichologinį smurtą, kankinimus, kitą žeminantį elgesį ar žeminančias bausmes. Orumas, kaip ir pažeista garbė, ginamas iš esmės tais pačiais pažeistų teisių gynimo būdais: reikalaujant paneigti paskleistas žinias, atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
2098