Orvieto (Orvjètas), miestas ir komuna Italijos vidurinėje dalyje, Umbrijoje, į šiaurės vakarus nuo Terni.
Orvieto miesto vaizdas iš viršaus
Miesto plotas 0,92 km2. 4950 gyventojų (2021); Orvieto komunos plotas 281 km2, 19 400 gyventojų (2024). Orvieto miestas pastatytas ant vulkaninio tufo uolos, netoli Paglios (Tibro intakas) ir Chianos upių santakos. Per Orvieto komuną eina Romos–Florencijos geležinkelis ir plentas. Maisto (daugiausia vyno), chemijos pramonė, žemės ūkio mašinų gamyba. Keramikos, metalo dirbinių, nėrinių dailieji amatai. Orvieto apylinkėse auginami vynmedžiai. Turizmas. Piligrimystė. Miesto muziejus (jame yra etruskų nekropolio archeologinių radinių), katedros (Popiežiaus rūmuose), šiuolaikinio meno muziejai.
Architektūra
Orvieto katedra (pradėta 1258, fasadai 14–17 a.)
Etruskų šventyklos liekanos (apie 5 a. pr. Kr.). Gotikinė katedra (pradėta 1258, fasadai 14–17 a.), dekoruota mozaikomis, skulptūromis, tarp jų – A. Pisano ir Orcagnos, viduje – Angelico, B. Gozzoli ir L. Signorelli freskos. Bažnyčios: San Giovenale (11–13 a.), San Lorenzo in Arari (13 a.), Šv. Dominyko (13–17 a.), Šv. Andriejaus (11–14 a.), Šv. Pranciškaus (13–18 a.), barokinės Jėzaus ir Šv. Bernardino. Rūmai: del Popolo (12–13 a.), Popiežiaus, arba Soliana (13–14 a.), Comunale (13–17 a.), Simoncelli (15 a.), Carrajal (16 a.). Netoli Orvieto – etruskų nekropolis (4 a. pr. Kr.) ir San Severo et Martirio vienuolynas (12–13 a.).
Istorija
Ikiistoriniais laikais vienas etruskų civilizacijos centrų. 3 a. pr. Kr. prisijungė Roma. 5 a. žlugus Romos imperijai dėl patogios gynybai vietos tapo vyskupijos centru. Vėliau paeiliui valdė ostgotai, langobardai. Nuo 10 a. savavaldė komuna (magistratui vadovavę konsulai prisiekdavo vyskupui). Vėlyvaisiais viduriniais amžiais svarbus prekybos (buvo prie kelio, jungiančio Florenciją su Roma) ir kultūros (13 a. čia mokė šv. Tomas Akvinietis) centras. Nuo 11 a. Orvieto labai priklausė nuo popiežiaus (13 a. pastatyti Popiežiaus rūmai), nors mieste ilgai kovojo popiežiaus ir Šv. Romos imperatoriaus šalininkai (gvelfai ir gibelinai). Nuo 1448 Popiežiaus srities, nuo 1860 Italijos karalystės dalis.
2271