Osmãnai (Osman oğullari), Otomãnai, Turkijos arba Osmanų imperijos sultonų dinastija (lentelė). Valdė 1299–1922.
Pradininkas Osmanas I (iš tiurkų kajų genties; Seldžiukidų karvedys). Apie 1281 jis tapoKonijos sultonatui priklausančios kunigaikštystės (dabartinės Turkijos šiaurės vakaruose; centras Söğütas) kunigaikščiu. Konijos sultonatui yrant, 1299 pasiskelbė savarankišku valdovu, ėmė tituluotis sultonu. Osmanų valdomą sultonatą imta vadinti Osmano vardu, kajų gentį, vėliau ir visus turkus – osmanais, jų užkariavimais sukurtą valstybę – Osmanų imperija.
Osmano I įpėdiniai (ypač 15–16 a.), užkariavę teritorijų Europoje, Vakarų Azijoje, Šiaurės Afrikoje, sukūrė milžinišką valstybę (jai priklausė apie 8 mln. km² teritorijų; osmanų laivynas kontroliavo beveik visą Viduržemio jūrą). Osmanų valdžia daugiausia rėmėsi nereguliariosios kariuomenės raiteliais sipahiais, nuo 14 a. viduryje – ir janyčarais (reguliarieji Osmanų imperijos pėstininkai). 19 a. 4 dešimtmetyje dėl Pietryčių Europoje stiprėjančios nacionalinio išsivadavimo kovos, Osmanų imperijos irimo grėsmės, Europos valstybių varžymosi dėl įtakos Balkanuose ir Artimuosiuose Rytuose Osmanai pradėjo įgyvendinti nuosaikias provakarietiškas reformas (Tanzimatas). Reformos panaikino kai kurias Turkijos imperijos atsilikimo priežastis, skatino kurti naują teismų sistemą, ugdyti nacionalinę inteligentiją. Paskutinis Osmanų atstovas sultonas Mechmedas VI panaikinus sultonatą (1922 10 01) ir kalifatą (1924 03) iš Turkijos išsiųstas; visi sultono giminaičiai iš Turkijos buvo ištremti.
Žymesnieji sultonai: Bajazitas I Staigusis, Mechmedas II Užkariautojas, Selimas I Rūstusis, Siuleimanas I, Selimas III, Machmudas II, Abdiulchamidas II.
1