Osmãnų impèrija, Otomanų imperija, Osmanų dinastijos valdoma Turkija ir jos valdos Europoje, Šiaurės Afrikoje bei Vakarų Azijoje. Pradėjo kurtis 14 a., žlugo 20 a. 3 dešimtmetyje.
Imperijos ištakos ir plėtotė (14–17 a.)
13 a. pabaigoje–14 a. pradžioje Mažojoje Azijoje, suirus Konijos sultonatui, susikūrė kelios valstybėlės. Viena jų – Osmano I (iš čia Osmanų dinastijos ir imperijos pavadinimas) nuo 1299 ar 1300 valdoma kunigaikštystė (dabartinės Turkijos šiaurės vakaruose; centras Söğütas) – tapo 14 a. pradžioje pradėjusios kurtis Osmanų imperijos centru. Valdant Orchanui I (1324–60) Osmanų kunigaikštystė galutinai įgijo visus savarankiškos valstybės požymius. Ši valstybė, kitaip nei kitos Mažosios Azijos turkų kunigaikštystės, buvo patogioje vietoje; per ją ėjo svarbūs sausumos prekybos keliai, vakaruose ir šiaurėje ji ribojosi su vis silpstančia Bizantijos imperija, čia prieglobsčio nuo mongolų ieškoję Vidurio Anatolijos gyventojai tapo Osmanų valstybei dideliu žmonių resursų šaltiniu.
Osmanų imperija (apie 1528, Jacopo Russo pasaulio žemėlapio fragmentas)
Iki 14 a. vidurio Osmanai užėmė visas Bizantijos valdas Mažojoje Azijoje (1326 Bursą; 1326–65 pirmoji Osmanų imperijos sostinė, 1329 (kitais duomenimis, 1331) Nikėją, 1337 Nikomediją) ir pajungė kelias smulkias turkų kunigaikštystes.
14 a. viduryje prasidėjo naujas Osmanų imperijos plėtros etapas. 1354 turkai, persikėlę per Dardanelų sąsiaurį, užėmė Galipolio ir kitas bizantiečių tvirtoves Balkanuose. Muradas I (valdė 1360–89) 1361 užėmė Adrianopolį (dabar Edirne; 1365–1453 Osmanų imperijos sostinė), 1362 – visą Trakiją, iki 1371 – dalį Bulgarijos (ir Sofiją) ir Serbijos. 1371 Maricos mūšyje turkai sumušė serbų, bulgarų, vengrų, makedonų ir kitų tautų jungtinę kariuomenę, 1389 Kosovo mūšyje – Serbijos kariuomenę; Serbija tapo Osmanų imperijos duoklininke. Taip buvo sukurti Osmanų imperijos galybės Pietų Europoje pagrindai.
Bajazitas I Staigusis (valdė 1389–1402) dar labiau išplėtė Osmanų imperijos teritoriją. 1393–96 jis užkariavo kitą Bulgarijos dalį (Tirnovą, Vidiną ir kitus miestus), 1396 prie Nikopolio sumušė kryžininkus ir galutinai įtvirtino turkų valdžią Balkanuose. 1396 Osmanų imperijos vasalu tapo Bizantijos imperatorius Manuilas II Paleologas. 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje buvo panaikintas Anatolijos musulmonų emyratų savarankiškumas. Turkai pradėjo ruoštis žygiui prieš Konstantinopolį. 1402 į Mažąją Aziją įsiveržė Vidurinės Azijos karvedys Timūras, kuris Ankaros mūšyje sumušė turkus; Bajazitas I Staigusis pateko į nelaisvę ir mirė. Osmanų imperijoje prasidėjo kelerius metus trukusi kova dėl sosto tarp Bajazito I Staigiojo sūnų. Nuo Osmanų imperijos atsiskyrė kai kurie Anatolijos emyratai. 1413 Osmanų imperijos sultonu tapo Mechmedas I, kuris iki 1421 beveik atkūrė buvusios imperijos sienas.
Muradas II (valdė 1421–44, 1446–51) toliau tęsė turkų užkariavimus Balkanuose ir Mažojoje Azijoje. 1423–30 per karą su Venecija Osmanų imperija užėmė Salonikus. 1430 Murado II vasalu tapo Karamanidų emyrato (Mažosios Azijos valstybė) emyras. 1431, po žygio į Graikiją, Osmanų imperijos valdžią pripažino Epyras ir Akarnanija. 1437, po kelerius metus trukusių karų, Murado II vasalu tapo ir Transilvanijos kunigaikštis. 1444 Varnos mūšyje Osmanų imperija sumušė Europos valstybių jungtinę kariuomenę (vadas Lenkijos karalius Vladislovas III), 1448 Kosovo mūšyje – vengrų, čekų, valakų ir kitų tautų kariuomenę (vadas J. Hunyadi).
15 a. antroje pusėje prasidėjo kitas Osmanų imperijos užkariavimų laikotarpis. Mechmedo II Užkariautojo valdymo laikotarpiu (1444 ir 1451–81) Osmanų imperija 1453 05 29 užėmė Konstantinopolį, kurį pavadino Stambulu ir pavertė savo sostine; Bizantijos imperija, gyvavusi apie 1000 metų, nustojo egzistuoti. 1459 turkai užkariavo Serbiją ir pavertė ją Osmanų imperijos provincija, 1460 užėmė Morėjos despotatą, 1461 panaikino Trapezunto imperiją, 1463 užkariavo Bosniją, 1471 – Eubojos salą, 1479 – Albaniją. 1475 Osmanų imperijos vasalu tapo Krymo chanatas, 1476 – Valakija.
Osmanų sultono Mechmedo Užkariautojo portretas (aliejus, 1480, dailininkas Gentile Bellini, Nacionalinė portretų galerija Londone)
Sultonas Bajazitas II Teisingasis (valdė 1481–1512) 1482 užkariavo Hercegoviną, 1499–1503 laimėjo karą su Venecija ir užėmė jos tvirtoves Morėjoje. 1501 Osmanų imperijos siuzerenitetą pripažino Moldavija.
Per 1514–15 karą su Persija sultonas Selimas I Rūstusis (valdė 1512–20) 1514 sumušė Persijos kariuomenę ir 1514–15 užėmė Armėniją, Kurdistaną ir Šiaurės Mesopotamiją (iki Mosulo). 1516–17 Artimuosiuose Rytuose Osmanų imperija užkariavo Siriją, Libaną, Palestiną, Egiptą, Chidžazą, 1519 – dalį Alžyro.
Selimo I Rūsčiojo politiką tęsė jo sūnus Siuleimanas I (valdė 1520–66). 1521 Europoje turkai užgrobė Belgradą, 1526 Mohácso mūšyje sumušė Čekijos ir Vengrijos kariuomenę ir užėmė Vengrijos sostinę Budą; Osmanų imperija įsitvirtino Pietų ir Vidurio Vengrijoje. Egėjo jūroje Osmanų imperija užėmė Rodo ir kitas salas, Šiaurės Afrikoje – Tripolitaniją (dabar Libija), didžiąją dalį Alžyro, Azijoje – Pietų Mesopotamiją (Iraką). Osmanų imperijos plėtotė kėlė gretimoms valstybėms, ypač Europos, nerimą ir skatino jas vienytis.
Siuleimano I rūmų dvaras
Osmanų kariai apgula Rodą, 1522 (16 a. pirmos pusės miniatiūra)
1571 Lepanto mūšyje turkai pralaimėjo Ispanijos ir kitų valstybių jungtiniam laivynui, bet 16 a. pabaigoje–17 a. Osmanų imperija dar šiek tiek išsiplėtė. 1571 ji užėmė Kiprą, 1574 – Tunisą, 1669 – Kretą, nors per 17 a. karus su Persija Osmanų imperija prarado Luristaną ir dalį Užkaukazės. 17 a. pradžioje, Osmanų imperijos valdoms priartėjus prie Abiejų Tautų Respublikos, prasidėjo Lenkijos–Lietuvos ir Turkijos karai (1620–21, 1672–76, 1683–99). Po 1620–21 karo Abiejų Tautų Respublikos ir Osmanų imperijos siena buvo nustatyta palei Dniestro upę, po 1672–76 karo Osmanų imperijai atiteko Podolė, o diduma Dešiniakrantės Ukrainos buvo perduota valdyti Osmanų imperijos vasalui. 17 a. 9 dešimtmetyje Osmanų imperija pasiekė savo plėtros viršūnę.
Lepanto mūšis, 1571 (aliejus, 16 a. pabaiga, Nacionalinis jūrų muziejus Londone)
Osmanų kariai įveikia upę (miniatiūra, apie 1579)
Imperijos irimas ir žlugimas
Pirmieji Osmanų imperijos krizės požymiai išryškėjo dar 16 amžiuje. Pasaulinės prekybos keliams iš Viduržemio jūros regiono persimetus į Atlanto vandenyno ir atradus jūrų kelią į Indiją aplink Afriką smuko ir prekybos kelių, ėjusių per Osmanų imperijos žemes, reikšmė. Nuolatiniai karai ir sukilimai smukdė Osmanų imperijos ūkį. 1683, Osmanų imperijos kariuomenei apgulus Vieną, ją sumušė pagelbėti Austrijai atskubėjusi Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė (vadas – karalius Jonas Sobieskis; Vienos mūšis). 1684–99 per Šventosios Lygos (priklausė Austrija, Abiejų Tautų Respublika, Venecija, Rusija) karą su Osmanų imperija jos kariuomenė kelis kartus pralaimėjo. 1699 Karlovicų taikos sutartimi Osmanų imperija neteko Vidurio Vengrijos, Transilvanijos, Kroatijos, beveik visos Slavonijos, dalies Dešiniakrantės Ukrainos ir Podolės, kai kurių Egėjo jūros salų; prasidėjo Osmanų imperijos smukimas.
Po 1714–18 karo su Venecija ir 1716–18 karo su Austrija (Austrijos–Turkijos karai) Osmanų imperija neteko Šiaurės Serbijos (su Belgradu), Šiaurės Bosnijos, Vakarų Valakijos, Banato. Po 1737–39 karo su Austrija Osmanų imperija atgavo Šiaurės Bosniją, Šiaurės Serbiją ir Vakarų Valakiją, bet šie laimėjimai buvo laikini. Dar 18 a. pradžioje Osmanų imperija faktiškai prarado Alžyrą ir Tunisą; šiuose kraštuose sultonas išsaugojo tik nominalią valdžią. Per 1768–74 karą su Rusija (Rusijos–Turkijos karai). Osmanų imperija prarado žemes tarp Pietų Bugo ir Dniepro upių. 1783 prie Rusijos buvo prijungtas Krymas.
Osmanų imperijos padėtį dar labiau pablogino naujas 1787–91 karas su Rusija. Per jį Osmanų imperija prarado Juodosios jūros pakrantę tarp Pietų Bugo ir Dniestro. 19 a. pradžioje Osmanų imperijos valdose Balkanuose padažnėjo vietos gyventojų sukilimų. Į 1821 prasidėjusį Graikų nepriklausomybės karą įsikišo ir Europos valstybės (tarp jų ir Rusija). Osmanų imperija vėl pralaimėjo ir buvo priversta suteikti Serbijai autonomiją, o Graikijai nepriklausomybę (1830). 1830 Prancūzija okupavo svarbiausius Alžyro miestus ir pradėjo jo nukariavimą. Osmanų imperijos padėtį dar labiau sunkino prasidėję vidiniai separatistiniai judėjimai. 1831–33 ir 1839–40 įvyko Egipto ir Osmanų imperijos karai; Osmanų imperiją nuo pralaimėjimo išgelbėjo tik Europos valstybių (ir Rusijos), nenorėjusių šios valstybės suirimo, įsikišimas.
Per 1853–56 Krymo karą Osmanų imperija skaudžiai pralaimėjo Rusijai. Osmanų valstybę vėl išgelbėjo Europos valstybės (Didžioji Britanija ir Prancūzija), įstojusios į karą Osmanų imperijos pusėje prieš Rusiją. 1875 Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjo didelis vietos gyventojų sukilimas, greitai persimetęs ir į kitas žemes. Į jį, norėdama sustiprinti savo įtaką Balkanuose, ryžosi įsikišti ir Rusija.
Per 1877–78 karą su Rusija Osmanų imperija vėl pralaimėjo. 1878 Berlyno kongreso nutarimais Šiaurės Bulgarijoje buvo įkurta autonominė kunigaikštystė, Juodkalnija, Rumunija ir Serbija gavo nepriklausomybę, Rusijai atiteko dalis Užkaukazės, Austrijai – Bosnija ir Hercegovina. 1885 susivienijo Šiaurės ir Pietų Bulgarija ir 1908 pasiskelbė nepriklausoma valstybe. 1878 Didžioji Britanija iš Osmanų imperijos gavo Kiprą.
1881 Prancūzija okupavo Tunisą, 1882 Didžioji Britanija – Egiptą (1914 jį paskelbė savo protektoratu). Per 1911–12 Italijos–Turkijos karą Osmanų imperija neteko Libijos, per 1912–13 Balkanų karus – Albanijos ir Makedonijos.
paskutinis Osmanų imperijos sultonas Mechmedas VI (apie 1920)
19 a. pabaigos–20 a. pradžios įvykiai pastūmėjo Osmanų imperiją suartėti su Centrinėmis valstybėmis (Vokietija, Austrija‑Vengrija). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui (1914–18), Osmanų imperija įstojo į karą jų pusėje. 1916 Osmanų valdomuose kraštuose prasidėjo arabų sukilimas. Karas galutinai susilpnino Osmanų imperiją ir ją sužlugdė. 1918 Osmanų imperija su Antantės valstybėmis pasirašė Mudroso paliaubas, kurios faktiškai įteisino imperijos suirimą, kilo grėsmė turkų savarankiškumui. 1919 Turkijoje prasidėjo nacionalinis judėjimas.
1920 Antantė primetė sultono vyriausybei Sèvres’o taiką, kuri įteisino Osmanų imperijos (ir dalies turkų žemių) padalijimą, bet nacionalinis judėjimas ir turkų kariuomenės laimėjimai privertė Antantę šios sutarties atsisakyti. 1923 Lozanos taika buvo oficialiai atsisakyta Sèvres’o taikos ir nustatytos naujos Turkijos sienos (dabartinės), galutinai įteisinančios Osmanų imperijos suirimą. 1922 11 01 Turkijoje panaikintas sultonatas, 1923 10 29 paskelbta respublika (Turkijos Respublika).