òsmosas (gr. ōsmos – postūmis, slėgimas), savaiminis tirpiklio skverbimasis pro pusiau laidžią membraną iš mažesnės koncentracijos tirpalo į didesnės koncentracijos tirpalą. Osmosas vyksta abiejose membranos pusėse esant slėgio skirtumui, susidariusiam dėl cheminio potencialo skirtumo skirtingos molinės koncentracijos tirpaluose. Šis slėgio skirtumas vadinamas osmosiniu slėgiu (π). Jis priklauso nuo tirpalų temperatūros ir koncentracijos, bet nepriklauso nuo ištirpusios medžiagos sudėties: π = RTV1lna1; čia R – universalioji dujų konstanta, T – termodinaminė tirpalo temperatūra, V1 – molinis tirpiklio tūris, a1 = n1n1 + n2 – tirpiklio aktyvumas (n1 – tirpiklio kiekis moliais, n2 – tirpinio kiekis moliais). Osmosinį slėgį galima išreikšti tirpiklio moline koncentracija c: π = cRT (van’t Hoffo lygtis). Osmosą lemia dalelių Browno judesiai, dėl kurių ištirpusi medžiaga ir vandens molekulės difunduoja pro membraną abiem kryptimis, ir skirtinga tirpalo koncentracija. Kai osmosas vyksta iš išorės į izoliuotą aplinką, jis vadinamas endoosmosu (pvz., ląstelės sulčių koncentracija didesnė negu aplinkos tirpalo, vanduo skverbiasi iš tirpalo į ląstelę). Kai osmosas vyksta iš izoliuotos aplinkos į išorę, jis vadinamas egzoosmosu (pvz., aplinkos tirpalo koncentracija didesnė negu ląstelių sulčių, vanduo skverbiasi iš ląstelės į tirpalą). Kai išorinis slėgis yra didesnis už osmosinį, tirpiklis pro membraną difunduoja iš jo – vyksta atvirkštinis osmosas.
Osmosas svarbus organizmų medžiagų apykaitai. Pvz., dėl osmosinio slėgio vanduo su ištirpusiomis maisto medžiagomis iš šaknų pakyla iki augalų viršūnių, suvirškinto maisto medžiagos pro virškinamojo trakto ląsteles, kapiliarų ir limfmazgių sieneles patenka į limfą. Osmosinį slėgį organizmų ląstelėse ir biologiniuose skysčiuose lemia juose ištirpusių medžiagų koncentracija.
Osmosą pirmasis 1748 pastebėjo Jeanas-Antoineʼas Nollet (Prancūzija). J. H. van’t Hoffas 1887 įrodė, kad osmoso reiškiniams tirpaluose galioja idealiųjų dujų dėsniai.