Ostijos paauksuotoje lėkštelėje
Òstija (lot. hostia − aukojamasis gyvulys, atpirkimo auka), Komùnija (lot. communis − bendras), mažas plonas apvalus baltas kvietinių miltų paplotėlis, Katalikų Bažnyčioje naudojamas Mišiose Kristaus aukos ant kryžiaus nekruvinam pakartojimui. Eucharistijos liturgijoje per konsekraciją Ostija tampa Kristaus Kūnu, protestantų Bažnyčiose Ostija tik simbolizuoja Kristaus Kūną. Ostija kartais vadinama Eucharistine duona. Ostijos terminas pradėtas vartoti nuo 3 a., visuotinai − nuo 9 amžiaus. Bažnyčia, sekdama Kristaus Paskutinės vakarienės pavyzdžiu, švęsdama Eucharistiją visada vartojo duoną. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Mišioms būdavo naudojama rauginta paprasta duona − ploni maži kepalėliai, kuriuos Mišių pabaigoje per Komuniją sulaužydavo ir išdalydavo tikintiesiems.
Nuo 9 a. Vakarų Bažnyčioje Ostijos kepamos iš neraugintos kvietinės tešlos. Nuo 12 a. kunigams kepama didžioji Ostija, tikinčiųjų Komunijai − mažoji Ostija (komunikantai). Nuo vidurinių amžių Ostijas dažniausiai kepdavo moterų vienuolynai (kartu buvo atliekamos specialios apeigos), naujaisiais amžiais jas kepa ir pasauliečiai, tam skirtos apeigos nunyko. Ostijos tradiciniai simboliai: kryžiaus ženklas, Kristaus atvaizdas, įvairios monogramos (dažniausiai IHS), Dievo avinėlis, Gerasis Ganytojas, žuvis, pelikanas. Ostija su komunikantais saugoma komuninėje. Konsekruota didžioji Ostija įdėta į monstranciją išstatoma garbinti arba nešama per procesijas. Stačiatikių Bažnyčioje vietoj Ostijos Komunijai vartojama prosfora.
2245