otorinolaringològija (oto… + gr. rhis, kilm. rhinos – nosis + laring… + logos – žodis, sąvoka, mokslas), medicinos šaka, tirianti ausų, nosies ir gerklės sandarą, funkcijas, ligų priežastis, diagnostiką ir gydymą. Skirstoma į audiologiją, foniatriją (tiria balso fiziologiją ir patologiją), laringologiją (tiria nosies ir gerklės ligas) ir otiatriją (tiria ausų ligas).
Otorinolaringologijos žinių randama senovės graikų ir romėnų raštuose. Hipokratas (460–377 pr. Kr., Graikija) rašė apie nosies sandarą, polipų šalinimą, Celsas (53 pr. Kr.–7 po Kr., Italija) – apie kai kurias ausų ligas, jų gydymo būdus. Išsamiau tirti ausų, nosies ir gerklės sandarą pradėta 16 a. (B. Eustachius, G. Fallopio, abu Italija). 17 ir 18 a. jų tyrimus tęsė N. Highmore’as (Didžioji Britanija), J. L. Petit (Prancūzija), A. Valsalva (Italija). J. Duvernet (1648–1730, Prancūzija) tyrė klausos organo fiziologiją. G. B. Morgagni (Italija) tyrė rijimo, balso susidarymo mechanizmą. P. J. Desault (1738–95, Prancūzija) pradėjo praktikuoti laringotomiją. 1845 J. Hyrtlis (Austrija) paskelbė mokslinę veikalą, kuriame aprašė žmogaus ir gyvūnų vidinės ausies sandarą. 1855 M. García (Ispanija) sukūrė laringoskopą. 1861 P. Ménière’as (Prancūzija) aprašė ligą, pažeidžiančią vidinę ausį; vėliau ši liga pavadinta jo vardu. 1873 Vienoje įkurta pirmoji specializuota ausų klinika. 1880 A. P. Cooperis (Didžioji Britanija) atliko paracentezę. 1893 A. Politzeris (Austrija) paskelbė darbų apie otosklerozę, sukūrė ausies prapūtimo metodų. R. Bárány (Vengrija) pradėjo tirti vestibulinio aparato funkciją, sukūrė jo tyrimo metodų ir prietaisų. 20 a. pradžioje klausai tirti sukonstruotas audiometras. Nuo 20 a. vidurio otorinolaringologiniams tyrimams pradėti taikyti kompiuterinės diagnostikos metodai (pvz., kompiuterinė audiometrija). 1938 įkurta Pasaulinė otorinolaringologų asociacija.
Lietuvoje
Otorinolaringologijos klausimus 19 a. pirmoje pusėje tyrė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojai. J. Frankas knygoje Praktiški medicinos patarimai (Praxeos medicae universae praecepta 14 tomų, 1811–43) aprašė ryklės, stemplės, gerklų ligas. V. Pelikanas pirmasis Lietuvoje atliko nosies plastinę operaciją, perrišo miego arteriją, 1819 atliko tracheotomiją ir iš bronchų išėmė svetimkūnį. K. Porcijanka rašė apie pūliavimą iš ausies, siūlė gydant kurtumą pradurti ausies būgnelį. Universiteto klinikoje buvo gydoma lūpos ir nosies vėžys, pūliavimas iš ausies, vidinės ausies uždegimas. Vilniaus universitete ir Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademijoje apginta 12 otorinolaringologijos disertacijų (pvz., 1808 K. Šenbachas, 1821 J. Kulieša apgynė disertacijas apie gerklų ir trachėjos tuberkuliozę). 1842 uždarius Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademiją šie klausimai buvo nagrinėjami Vilniaus medicinos draugijoje. 1923 Otorinolaringologijos katedra ir klinika buvo įkurta Vilniaus universitete, 1924 – Vytauto Didžiojo universitete. 1939 J. Radzivicko pastangomis buvo įkurta Vytauto Didžiojo universiteto Ausų, nosies, gerklės ligų klinika. Joje buvo 55 lovos, patalpos ir įranga atitiko to laikotarpio standartus. 1940 Lietuvoje dirbo 23 gydytojai otorinolaringologai. 1956 Kaune L. Misevičius pirmasis Lietuvoje sergančiam vėžiu ligoniui pašalino gerklas. 1960 pradėtos daryti klausos atkūrimo operacijos ligoniams, sergantiems otoskleroze ir pūliniu ausies uždegimu (J. Jurevičius, V. Kirda, A. Kišonas). Buvo tiriama frontalinio sinusito, faringito, vazomotorinio rinito diagnostika ir gydymas (R. Kašinskas), nosies trauminių deformacijų chirurginis gydymas (J. L. Martinkėnas), periferinių vestibulinių disfunkcijų diagnostika (V. Pivrikas), būgninės ertmės timpanostomija sergantiesiems eksudaciniu otitu (K. S. Povilaitis). Atliekamos klausos kauliukų rekonstrukcinės, kochlearinės implantacijos, implantuojamų klausos aparatų operacijos (E. Lesinskas, V. Pivrikas), balso akustiniai tyrimai, laringostroboskopija (V. Ulozas), gerklų neuropatijų gydymas injekcijomis į gerklų refleksogenines zonas (N. Šiupšinskienė). 1957 įkurta Lietuvos otorinolaringologų mokslinė draugija.
Išleistas pirmasis lietuviškas otorinolaringologijos vadovėlis – S. Žilinsko Ausų, nosies ir gerklės ligos (1964). Kiti svarbesni veikalai: T. Daugirdo Vaiko ausų uždegimai (1968), V. Palčiūno ir M. Sakalinsko Otosklerozės klinika ir chirurginis gydymas (1976), E. Lesinsko Vidurinės ausies cholesteatoma (2006).