Pächt Otto (Otas Pèchtas) 1902 09 07Viena 1988 04 17Viena, austrų meno istorikas. Habil. dr. (1933). Naujosios Vienos menotyros mokyklos vienas žymiausių atstovų. Žydas. Mokėsi Vienos ir Berlyno universitetuose (pas M. Dvořáką, J. von Schlosserį, A. Goldschmidtą). Iškilus nacių represijų grėsmei 1936 emigravo į Didžiąją Britaniją, dirbo Londono universiteto Warburgo institute, vėliau dėstė Oksfordo, Kembridžo ir kituose universitetuose, 1960 – Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1963 grįžęs į Austriją iki 1972 vadovavo Vienos universiteto Menotyros institutui. Svarbiausi veikalai: Austrų gotikos molbertinė tapyba (Österreichische Tafelmalerei der Gotik 1929), Miniatiūromis puošti italų 1400–1550 rankraščiai (Italian Illuminated Manuscripts from 1400–1550 1948), Bizantijos miniatiūros (Byzantine Illumination 1952), Flamandų menas 1300–1700 (Flemish Art 1300–1700 1953). Akademinės karjeros pabaigoje O. Pächtas tyrinėjo menotyros metodologijos klausimus; O. Pächto paskaitų šia tema pagrindu jo mokiniai parengė ir išleido knygą Metodiniai meno istorijos principai (Methodisches zur kunsthistorischen Praxis 1977). Savo koncepcijoje O. Pächtas iškėlė meno struktūras formuojančio pagrindinio principo (Gestaltungsprinzip) svarbą. Šis principas įvardijamas kaip kūrinio sąrangą organizuojančių veiksnių bei santykių visuma. Anot O. Pächto, šis principas padeda menotyrininkui suvokti po kūrinio išore slypinčią esmę, lemiančią jo pagrindinius tipologinius bruožus.
201