Ottorino Respighi

Ottorino Respighi

Respighi Ottorino (Otorinas Respgis) 1879 07 09Bolonija 1936 04 18Roma, italų kompozitorius, smuikininkas. Vaikystėje skambinti fortepijonu ir smuikuoti mokė tėvas. 1891–99 mokėsi Bolonijos muzikos licėjuje (smuikuoti pas F. Sarti, kompozicijos pas L. Torchi ir G. Martucci). 1900–01 ir 1902–03 kaip italų operos trupės orkestro altininkas griežė Sankt Peterburge. 1900–02 Sankt Peterburge mokėsi kompozicijos ir instrumentuotės pas N. Rimskį‑Korsakovą. 1902 Berlyne tobulinosi pas M. Bruchą. 1903–08 koncertavo kaip smuikininkas ir altininkas. Nuo 1913 iki mirties dėstė Romos Šv. Cecilijos akademijoje, direktorius (1924–1926); profesorius. Gastroliavo Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Brazilijoje kaip smuikininkas ir dirigentas (dirigavo savo kūrinius).

Kūryba

O. Respighi – vienas žymiausių 20 a. simfoninės orkestruotės koloristų. Remdamasis C. A. Debussy, M. Ravelio, kitų impresionistų bei R. Strausso ir N. Rimskio‑Korsakovo instrumentuotės atradimais, sukūrė savitą ir išraiškingą orkestruotės stilių. Ankstyvojoje kūryboje stilizavo senąją muziką, atgaivino 18 a. italų instrumentinės muzikos žanrus (variacijas, tokatą), laudą, sukūrė to laikotarpio kompozitorių muzikos aranžuočių ir transkripcijų. Originaliuose kūriniuose naudojo cantus planus, bažnytines dermes. Vėlesni jo kūriniai – programiški.

Kūriniai

Vertingiausią kūrybos dalį sudaro programinės simfoninės poemos Romos fontanai (Fontane di Roma 1916), Romos pinijos (I pini di Roma 1924), Romos šventės (Feste romane 1928).

Kiti kūriniai: operos (10), tarp jų – Karalius Encas (Re Enzo 1905), Miegančioji gražuolė miške (La bella addormentata nel bosco 1922), Belfagoras (Belfagor 1923), Paskendęs varpas (La campana sommersa, pagal G. Hauptmanno dramą, 1927), Liepsna (La fiamma 1934), baletai Stebuklų parduotuvėlė (Le boutique fantasque 1919, pagal G. Rossini pjeses fortepijonui), Venecijos scherzo (Scherzo veneziano 1920), Belkis, Sabos karalienė (Belkis, regina di Saba 1932), Dramatiškoji simfonija (Sinfonia dramatica 1914), simfoniniai paveikslai Burleska (Burlesca 1905), Noktiurnas (Notturno 1906), Bažnyčios vitražai (Vetrate di chiesa 1925), Brazilijos įspūdžiai (Impressioni brasiliane 1927), siuita Paukščiai (Gli uccelli 1927; J.‑Ph. Rameau, B. Pasquini ir kitų 17–18 a. kompozitorių kūrinių temomis), Botticelli triptikas (Trittico botticelliano 1927), koncertai, koncertiniai kūriniai su orkestru: fortepijonui (1902), Fantazija fortepijonui (1907), Tokata fortepijonui (1928), Miksolydinės dermės koncertas fortepijonui (Concerto in modo misolidio 1925), Grigališkasis koncertas smuikui (Concerto gregoriano 1921), Antikinis koncertas smuikui (Concerto all’antica 1925), Rudens poema smuikui (Poema autunnale 1925), Adagio su variacijomis violončelei (Adagio con variazioni 1920), Concerto a cinque smuikui, obojui, trimitui, kontrabosui, fortepijonui ir styginiams (1933), 3 styginių kvartetai, kūriniai fortepijonui, vargonams, vokaliniai kūriniai su orkestru – triptikas Marija Egiptietė solistams ir chorui (Maria Egiziaca 1932), Pavasaris solistams ir chorui (La primavera 1919), Viešpaties gimimo giesmė sopranui, mecosopranui, tenorui, chorui (Lauda per la Natività del Segnore 1930), C. Monteverdi, G. Tartini, N. Porporos, P. Locatelli, A. Vivaldi, F. Veracini, G. B. Vitali, G. Frescobaldi, G. Rossini, G. B. Pergolesi, D. Cimarosos, J. S. Bacho ir S. Rachmaninovo kūrinių aranžuotės ir transkripcijos.

Atminimo įamžinimas

1993 Londone įkurta O. Respighi draugija.

L: R. De Rensis O. Respighi Torino 1935; E. Respighi O. Respighi. Dati biografici ordinati Milan 1954.

1915