Ozjo knygà, viena Senojo Testamento Pranašų knygų. Priskiriama Mažųjų pranašų, hebrajų Biblijoje – Dvylikos pranašų knygų grupei. Priskiriama pranašui Ozėjui (1, 1 minima, kad jis veikė pirmaisiais pranašo Izaijo veiklos metais, kai Izraelio karalystę valdė karalius Jeroboamas II, o Judo karalystę – Ozijas, Joatamas, Ahazas ir Ezekijas; 750–725 prieš Kristų) ir pavadinta jo vardu. Pirmą dalį sudaro 1–3, antrą – 4–14 skyriai. Pagrindinė Ozėjo knygos tema – meilė; Dievo ir Izraelio santykiai yra pagrįsti amžina meile, todėl Sandora nebus nutraukta, ryški mistinė alegorija – Dievo kaip Izraelio sutuoktinio įvaizdis. Kitos svarbiausios temos – monoteizmas, žlungantis Izraelis, stabų garbinimas.
Didžiąją Ozėjo knygos dalį sudaro pranašystės apie pražūtį, iškeliama tautos istorinė atmintis. Izraelio sūnūs sulaužė Sandorą ir pradėjo garbinti svetimus dievus. Dievo ryšys su Izraeliu vaizduojamas kaip santuoka – gretinama neištikimos Ozėjo žmonos istorija ir Dievui neištikimo Izraelio santykiai (1–3). Dievo liepiamas Ozėjas vedė Diblaimo dukterį Gomerą (knygoje ji simbolizuoja Dievui neištikimą Izraelį); pirmąjį sūnų pavadino Jezreeliu, nes per jį bus išpirktas kraujas, kurį Jezreelio slėnyje praliejo jų protėvis Jehuvas, dukterį pavadino Lo Ruhama (hebrajiškai – ta, kurios nepasigailima), nes daugiau Dievas nebepasigailės Izraelio namų ir jiems nebeatleis, kitą sūnų – Lo Amiu (hebrajiškai – ne mano tauta), nes aš nebūsiu jūsų Dievas (1, 9). Tikėjimo stoka Izraelį vertė kreiptis pagalbos į kitas tautas (Eisiu paskui savo meilužius [...], nes gaunu iš jų duonos ir vandens, vilnų ir linų, aliejaus ir gėrimo; 2, 7), bet izraelitai nesuprato, kad visa tai Dievo dovanos. Dievas grasino Izraeliui bausme už Baalų garbinimą, panašiai kaip vyras baustų žmoną už neištikimybę, t. y. išvarydamas ją (Izraelį) iš namų (Izraelio žemės). Tauta bus išsklaidyta, o jos žmonės ištremti.Dievas myli savo neištikimą tautą, todėl pažadėjo nuo jos lūpų pašalinti Baalų vardus ir susižadėti su ja amžinai, [...] teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu (2, 21). Tada Dievas sudarys sandorą net su laukiniais žvėrimis, panaikins lanką, kalaviją ir kardą. Izraelio vaikai irgi bus palaiminti: Jezreelio slėnis taps derlingas, bus pasigailėta Lo Ruhamos, o Lo Amis bus pavadintas Dievo tauta (2, 23–25). Nepaisydamas žmonos neištikimybės vyras (Dievas) nesiliauja jos (Izraelio) mylėjęs, todėl ragina ir Ozėją mylėti savo moterį. Taip privers ją atgailauti. Kai kurie mokslininkai teigia, kad Ozėjo santuoka yra istorinis faktas, bet labiau akcentuojama alegorinė vyro ir žmonos santykių reikšmė, ją ypač pabrėžė šv. Jeronimas. Antra Ozėjo knygos dalis (4–14) praktiškesnio pobūdžio, detaliau ir emocingiau patikslinanti pirmą dalį. Būdinga trumpi sakiniai, tarpusavyje logiškai dažniausiai nesusiję, bet puikiai perteikiantys pranašo sielvartą dėl paklydusios tautos. Vietoj Izraelio ar izraelitų vartojamas Efraimo vardas (1, 1 jis neminimas). Kalbama apie religinį ir dorovinį nuosmukį, apgailestaujama, kad tauta nepažįsta savo Dievo ir jo mokymo, todėl kaltinami kunigai (4); pabrėžiama politinė ir visuomeninė netvarka, už ją atsakingi karaliaus rūmai, juose vyksta sąmokslai, žudynės ir netvarka, o už rūmų sienų sudarinėjamos sąjungos su svetimšaliais (7–8). Manoma, čia turimas omenyje karalius Menahemas (nors 1, 1 jis neminimas), pasižymėjęs žiaurumu, netvarka ir žudynėmis. Vėlesniuose skyriuose vėl minima klaidingas tikėjimas, jį Ozėjas laiko visų nelaimių priežastimi. Galiausiai vėl plėtojama meilės tema neištikimai tautai ir pabrėžiamas pažadas ją išgelbėti (11, 8); Ozėjo knyga baigiama raginimu grįžti pas Viešpatį Dievą ir atgailauti, už tai Dievas pažada gausybę palaiminimų, bet perspėja, kad kiekvienam bus atlyginta pagal nuopelnus (14, 10).
2182