óžkarožė (Epilobium), nakvišinių (Onagraceae) šeimos augalų gentis. Žinoma apie 160 rūšių. Ožkarožė paplitusi Europoje, Afrikoje, Azijoje, Australijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje vidutinio, vėsaus ir šalto klimato srityse arba kalnuose. Didžiausia įvairovė Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje.
Daugiametė, kartais vienametė žolė, retai puskrūmis, apaugęs plaukeliais arba beveik plikas. Daugelis ožkarožių išaugina lapų skroteles, požemines palaipas su mėsingais rutuliškais pumpurais. Lapai priešiniai, tik žiedyno srityje pražanginiai. Žiedai keturnariai, susitelkę į paprastas ar šakotas kekes, šluoteles ar skėčio pavidalo žiedynus. Vainiklapiai rausvi, violetiniai arba balti, retai oranžiniai. Vaisius – ilga siaura, keturlizdė atsidarančioji dėžutė su daug sėklų. Jos su skristuku, kurį sudaro kuokštas šilkiškų plaukelių. Sėklas išnešioja vėjas. Liaudies medicinoje kaip vaistinis augalas odos ligoms gydyti, karščiavimui ir skausmui slopinti vartojama šlaitinė ožkarožė (Epilobium collinum), smulkiažiedė ožkarožė (Epilobium parviflorum), rožinė ožkarožė (Epilobium roseum). Iš kai kurių rūšių ožkarožės lapų verdama arbata, jauni lapai valgomi kaip salotos.
plaukuotoji ožkarožė
Lietuvoje 9 rūšys. Dažna kalninė ožkarožė (Epilobium montanum), pelkinė ožkarožė (Epilobium palustre), plaukuotoji ožkarožė (Epilobium hirsutum), smulkiažiedė ožkarožė, rožinė ožkarožė, t. p. svetimžemė invazinė rūšis – liaukuotastiebė ožkarožė (Epilobium ciliatum). Šlaitinė ožkarožė, tamsialapė ožkarožė (Epilobium obscurum), keturbriaunė ožkarožė (Epilobium tetragonum) – retos. Dauguma ožkarožių auga pelkėtose ir drėgnose buveinėse, vandens telkinių pakrantėse.
849