ozòno skyl, atmosferos sritis, kurioje ozono (susidaro veikiant ultravioletinei spinduliuotei) sluoksnio storis mažiau kaip 2,2 milimetro. Mažiausia ozono koncentracija yra švariame pažemio ore, aukštesniuosiuose atmosferos sluoksniuose laipsniškai didėja ir didžiausia būna žemutinėje stratosferoje (vadinamojoje ozonosferoje), esančioje 18–36 km aukštyje.
ozono skylė virš Arkties (2007 05 10)
Atmosferos ozono sluoksnis (storis normaliosiomis sąlygomis 3–4 mm; matuojant Dobsono vienetais, arba dobsonais; 1 DU = 0,01 mm) sulaiko beveik visą trumpabangę Saulės ultravioletinę spinduliuotę. Manoma, kad sumažėjus šiam sluoksniui vos 10 % per ilgesnį laiką gali kilti nepageidaujamų pokyčių biosferoje, pvz., išnyktų daugelis kultūrinių augalų (beveik pusė jų jautrūs Saulės ultravioletiniams spinduliams), 26 % pagausėtų susirgimų odos vėžiu (Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis), t. p. gali silpnėti imuninė sistema, atsirasti regos pažeidimų, DNR pokyčių. Tyrimais nustatyta, kad ozoną gali naikinti fluorchlorangliavandeniliai (1974; už šiuos tyrimus 1995 paskirta Nobelio premija), kurių yra freonų sudėtyje. Freonai (atmosferoje išliekantys nuo 75 iki 100 metų, nuo 2000 uždrausti gaminti ir naudoti) patekę į stratosferą tarp poliarinių debesų žemoje temperatūroje veikiami ultravioletinės spinduliuotės išlaisvina chloro atomus, kurie intensyviai ardo ozono molekules.
Ozoną ardo ir kai kurie chloro ar bromo junginiai, be to, ozonas nyksta ir dėl natūralių gamtos procesų, pvz., galingo ugnikalnio išsiveržimo ar trumpam (gana greitai vėl atsikuria) dėl raketų skrydžių, naftos verslovių gaisrų.
Pirmoji ozono skylė anglų mokslininkų (Halley stotyje) aptikta 1985 virš Antarkties (jų tyrimų duomenimis ozono sluoksnis pavasarį sumažėjo 40 %), vėliau ozono skylės pakraščiai pasiekė Australiją, Naująją Zelandiją, pietinius Čilės rajonus. Virš Antarkties ozono skylė sparčiai didėjo – 1993 rudenį ozono sluoksnio storis tesiekė 0,88 mm (2006 09 07 – 0,85 mm), t. p. didėjo ir jos plotas. Tyrimais nustatyta, kad virš Antarkties ozono skylė susidaro rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais (Pietų pusrutulyje – pavasarį), nekinta – spalio ir pradeda nykti lapkričio mėnesiais. Ozono sluoksniui išsaugoti priimta keletas tarptautinių susitarimų, nustatančių leidžiamą freonų kiekį aplinkoje – Montréalio protokolas (1987; iki 2000 freonų emisiją sumažinti 50 %), Londono (1990, iki 2000 visiškai sustabdyti freonų patekimą į aplinką), Kopenhagos (1992, visiškai sustabdyti freonų emisiją iki 1996 sausio 1 d.) protokolai. 21 a. veikiant šiltnamio efektui šiek tiek vėsta žemutiniai stratosferos sluoksniai, vis dažniau ozono skylės užuomazgos ima susidaryti ir virš Arkties, todėl yra pavojus atsirasti didelei ozono skylei, kurios pakraščiai siektų Vakarų Europą (ir Lietuvą).
ozono skylės virš Antarkties kitimas (1979–2000; ozono sluoksnio storis dobsonais)
Nedidelių ozono skylių, migruojančių su oro srautais, jau pastebėta ir Lietuvoje (1998 01 01 virš Vilniaus ozono sluoksnio storis tebuvo 1,98 milimetro).
Ozono sluoksnis geba atsikurti (nuo 2000 iki 2003 ozono skylės plotas sumažėjo 20 %), todėl Kopenhagos protokolo duomenimis, ozono skylė virš Antarkties turėtų visiškai išnykti iki 2050 metų.
880