Ozỹris, senovės egiptiečių derlingumo, vaisingumo dievas, pomirtinio pasaulio valdovas. Priklausė Heliopolio eneadai. Garbintas kaip Džedu miesto (Nilo deltoje) vietinis derlingumo dievas, nuo Senosios valstybės (apie 2650–apie 2150 pr. K.) iki pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurio – visame senovės Egipte. Kulto centras buvo Abidas. Ozyrio mitų ciklas laikytas svarbiausiu, jo fragmentų randama daugelyje tekstų. Mituose vadinamas žemės dievo Gebo ir dangaus deivės Nut sūnumi, Seto (įkūnijančio chaosą) ir Neftidės broliu, Izidės broliu ir vyru, Horo tėvu. Tikėta, Ozyris išmokė žmones žemdirbystės, sodininkystės, gydymo, statybos, kaip kepti duoną ir daryti vyną, apdirbti auksą. Vienas pagrindinių siužetų yra apie Ozyrio nužudymą ir prisikėlimą.
Ozyris (statula, medis, polichromija, XXVI dinastija, apie 664–525 m. prieš Kristų)
Ozyris soste (tapyba ant papiruso, apie 1075–apie 950 pr. Kr., Egipto muziejus Kaire)
Pasakojama, kad Setas užmušė Ozyrį, sukapojęs ir sudėjęs į skrynią įmetė į Nilą. Izidė rado palaikus, saulės dievo Ra liepimu balzamavimo globėjas dievas Anubis juos sudėjo ir mumifikavo. Izidė stebuklingu būdu pagimdė Horą, šis nugalėjo Setą ir atgaivino Ozyrį, pastarasis prisikėlęs atsisakė grįžti į Žemę, o Egipto valdymą patikėjo Horui. Ozyriui priskiriama mirštančio ir prisikeliančio dievo funkcija, jis siejamas su metų laikų kaita. Tyrinėtojų teigimu, mitas apie Ozyrį simbolizuoja karalystės įsteigimą ir įpėdinystės įvedimą. Tikėta, kad po mirties faraonas tampa Ozyriu, faraono sūnus – naujuoju Horu, teisingumo saugotoju. Valdovas po 30 valdymo metų atlikdavo apeigas, per kurias simboliškai tapdavo mirusiu Ozyriu ir mistiškai atjaunėdavo. Šios apeigos laikytos Egipto žemės atsinaujinimu, sietos su kasmetiniais Nilo potvyniais.
Vaizduojamas kaip žmogus žaliu veidu, t. p. apvyniotas audeklu kaip mumija.
2271