rugiapjūtės pabaigtuvės Ukmergės apskrities Žemaitkiemio valsčiaus Kunigėlių vienkiemyje (1940; © Ukmergės kraštotyros muziejus)
pabaigtùvės, baigtùvės, núobaigos, lietuvių paprotys užbaigus svarbų, dažniausiai talkomis atliekamą darbą, rengti apeigas ir vaišes. Lietuvoje nuo seno buvo ypač paplitusios javų dorojimo, statybos darbų, mažiau mėšlavežio, bulviakasio pabaigtuvės. Su javų dorojimu susijusios rugiapjūtės, kūlimo pabaigtuvės, derliaus šventės, linų – linamynio pabaigtuvės. Baigus linamynį Žemaitijoje būta papročio vidurnaktį slapta įmesti kitos jaujos mynėjams šiaudinę baidyklę, vadinamą kuršiu. 16–18 amžiuje vėlai rudenį kaimas darydavo bendras derliaus sudorojimo pabaigtuves, vadinamas sambariu. Per mėšlavežį paskutinis vežimas būdavo apkaišomos šakomis. Statybos pabaigoje meistrai, iškėlę statomo namo gegnes, prie galinės gegnės pritvirtindavo medžio šakelių arba gėlių vainiką, Žemaitijoje – dar iš lentos išpjautą sūrį ir butelį.
20 amžiaus viduryje daugelis pabaigtuvių tradicijų nunyko. 20 amžiaus šešto dešimtmečio pradžioje vėl pradėtos švęsti 19 amžiaus pradžioje buvusios derliaus šventės. Statybų pabaigtuvių paprotys kelti vainiką (dažniausiai iš ąžuolo šakelių) išliko ir 21 amžiaus pradžioje.