Pãbaltijo universitètas (angl. Baltic University, vok. Baltische Universität), Baltiẽčių universitètas, Baltijos šalių (Latvijos, Lietuvos, Estijos) pabėgėlių įsteigta aukštoji mokykla Vokietijoje. Veikė 1946–49 (1946 Hamburge, 1947–49 Pinneberge). Baigiantis II pasauliniam karui Vokietijoje DP stovyklose buvo apgyvendinta nemažai lietuvių, latvių, estų karo pabėgėlių, aukštųjų mokyklų darbuotojų, studijų nebaigusių studentų, abiturientų. Lietuvių aukštųjų mokyklų darbuotojų buvo apie 200, studentų – apie 2000, latvių Didžiosios Britanijos okupacinėje zonoje – dar daugiau. 1945 10 Latvijos universiteto profesorius F. Gulbis, Tartu universiteto profesorius J. Mägiste ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius V. Stanka-Stankevičius pasirašė memorandumą Sąjungininkų karinei valdžiai dėl universiteto būtinumo.
Pabaltijo universiteto rūmų Hamburge laiptinė, puošta trijų Baltijos šalių ir universiteto fakultetų herbais (1946)
Pabaltijo universitetas veiklą pradėjo 1946 03. Veiklos pradžioje universitetui skirtos buvusios draudimo bendrovės patalpos, vėliau jis perkeltas į Hamburgo istorijos muziejų. 1947 pradžioje universitetas perkeltas į Pinnebergą, buvusias Eggerstedto kareivines (20 km nuo Hamburgo). Pabrėžiant, kad Pabaltijo universitetas tęsia visų Baltijos valstybių universitetų veiklą, universiteto miestelio Pinneberge auditorijų pastatai buvo pavadinti miestų, kuriuose veikė aukštosios mokyklos – Tartu, Rygos, Vilniaus, Talino, Jelgavos ir Kauno – vardais.
1945 10–1946 03 užsiregistravo 2700 studentų, iš jų 749 lietuviai. Mokslą pradėjo 932 studentai, kitiems buvo uždrausta atvažiuoti iš kitų Vokietijos okupacinių zonų. Būta ir apgyvendinimo problemų. Daugiausia studentų mokėsi 1946 antro semestro pradžioje – 1294 (641 latvis, 455 lietuviai ir 198 estai). Po 1946 studentų vis mažėjo iki pat universiteto uždarymo. Lietuviai mokslininkai sudarė apie 30 %, latviai – apie 50 % universiteto dėstytojų.
Pabaltijo universitetas turėjo renkamą prezidentą, buvo vienintelis pasaulyje universitetas, kuriame vienu metu pareigas ėjo 3 rektoriai, renkami lietuvių, latvių ir estų profesūros susirinkimuose. Veikė 8 fakultetai: Architektūros ir inžinerijos, Chemijos, Ekonominių ir teisės mokslų, Filosofijos-filologijos, Matematikos ir gamtos mokslų, Mechanikos, Medicinos, Žemės ūkio. Universitetas turėjo fizikos, geologijos, botanikos ir zoologijos kabinetus, chemijos ir mašinų tyrimo, protezavimo technikos laboratorijas, mechanines dirbtuves, anatomikumą, stomatologijos polikliniką. Bendrieji dalykai buvo dėstomi vokiečių kalba, tik literatūros istorija, kalbotyra, bibliotekininkystė, istorija – lietuvių ir latvių kalbomis.
Pabaltijo universitetas stengėsi palaikyti ryšius su svarbiausiais pasaulio universitetais, keitėsi moksliniais leidiniais (buvo siunčiamas Pabaltijo universiteto mokslinis leidinys Contributions of Baltic University), siekta bendradarbiauti įvairiose srityse. 1948 pradžioje universiteto bibliotekoje buvo sukaupta apie 6000 tomų įvairių mokslo leidinių. Trimis kalbomis buvo leidžiamas studentų laikraštis Scientiae et artibus. Latvių ir estų studentai būrėsi į korporacijas, lietuviai įsitraukė į skautų, ateitininkų, Šviesos organizacijų veiklą.
1948 06 Jungtinėms Amerikos Valstijoms priėmus pabėgėlių įsileidimo į šalį įstatymą prasidėjo masinė DP stovyklų gyventojų emigracija. Daug jų t. p. persikėlė į Australiją, Kanadą, Didžiąją Britaniją. 1949 rudenį uždaromame universitete buvo likę tik 60 mokslinio personalo darbuotojų ir 350 studentų. Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) potvarkiu uniersitetui leista dirbti iki 1949 09.
Pabaltijo universitetą baigė 76 studentai (53 latviai, 16 lietuvių ir 7 estai; dalis jų baigė kitur pradėtas studijas). Universitetas teikė diplomuoto specialisto ir magistro laipsnius (juos gavo 53 baigusieji, kiti – tik mokslo baigimo pažymėjimus). Iš lietuvių gydytojui F. M. Bintakiui ir teisininkui A. Palaičiui suteikti daktaro laipsniai. Nespėjusieji baigti universiteto buvo priimti į Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų valstybių aukštąsias mokyklas (Pabaltijo universiteto įvertinimai buvo pripažįstami). Siekiant pratęsti akademinį trijų tautų darbą 1949 03 įkurtas Baltų tyrimo institutas.
Universiteto prezidentai: F. Gulbis (nuo 1946 03), V. Stanka-Stankevičius (nuo 1948 10), E. Šturmas (nuo 1949 06), rektoriai: lietuviai – V. Stanka-Stankevičius (nuo 1946 03), V. Manelis (nuo 1946 09), J. Puzinas (nuo 1948 04) ir F. M. Bintakys (nuo 1949 09), latviai – E. Dunsdorfas, M. Eglītis ir E. Raisteras, estai – E. Öpikas, A. Raunas ir J. Estamas.
Filosofijos-filologijos fakultetui vadovavo J. Puzinas, V. Maciūnas, Ekonomikos ir teisės mokslų – V. Čepas, V. Stanka-Stankevičius, Žemės ūkio – V. Manelis, B. Povilaitis, J. Vengris, Chemijos – S. Kairys, Mechanikos – J. Čiurlys.
Universitete dirbo ir kiti žymūs lietuviai mokslininkai – K. Avižonis, J. Balys, M. Biržiška, V. Biržiška, V. Biržiška, P. Čepėnas, A. Funkas, J. Gravrogkas, P. Gruodis, L. Kačinskas, D. Krivickas, J. Šimoliūnas, K. Valteris.
1580