Pãbaltijo ypatngoji tvarkà, 17 a. pirmos pusės–20 a. pradžios bajorų luominių privilegijų sistema Estliandijoje (dabartinės Estijos šiaurinė dalis) ir Lifliandijoje (dabartinės Estijos pietinė dalis ir dabartinė Latvija iki Dauguvos, išskyrus Latgalą). Įvesta šį regioną nuo 1629 valdžiusios Švedijos. Privilegijomis įtvirtinta vietos bajorų (daugiausia vokiečių dvarininkų) savivalda. Bajorų Landtagas (pripažintas 1634) svarstė ūkio, švietimo klausimus, galėjo reikšti nuomonę dėl generalgubernatoriaus administracinių potvarkių. 1637 jis įsteigė krašto kasą; jos lėšomis bajorai išlaikė luominę administraciją. 1643 įsteigta bajorų savivaldos institucija Landrato kolegija. Ji tvarkė dvarininkų reikalus, kontroliavo žemesnių administracinių įstaigų ir teismų, bažnyčių ir mokyklų veiklą. Sudėtingesniems klausimams spręsti Landrato kolegijos nariai (vadinamieji landratai) šaukdavo riterių konventą (sudarė Landtago pirmininkas landmaršalas, landratai ir apskričių deputatai). Pabaltijo ypatingoji tvarka krašte įtvirtino vokiečių bajorų ekonominį, politinį ir kultūrinį vyravimą. Rusija, 18 a. pradžioje užėmusi Estliandiją ir Lifliandiją, šios tvarkos nekeitė. 1918, susikūrus nepriklausomoms Estijos ir Latvijos valstybėms, Pabaltijo ypatingoji tvarka buvo panaikinta.
2271