Pabgėlių krzė, 2015 pavasarį prasidėjusi nevaldomos nelegalios migracijos į Europą banga. Per vienerius metus (2015) į Europą jūros ir sausumos keliais pateko daugiau nei 1 mln. išeivių iš Azijos ir Afrikos, pretenduojančių į pabėgėlio statusą Europoje.
Dauguma atvyko jūrų keliais – Subsacharinės ir Rytų Afrikos valstybių piliečiai per Libiją į Italijai priklausančias Viduržemio jūros salas (daugiausiai Lampedusą), išeiviai iš Azijos – per Turkiją į Graikijai priklausančias Viduržemio jūros salas (daugiausiai Lesbą). Dalis migrantų kirto Turkijos, Bulgarijos ir Graikijos sausumos sienas. Kurį laiką Graikija ir Bulgarija leido nevaržomai judėti migrantams gilyn į žemyną, savo kelyje (daugiausia į Vokietiją bei Skandinavijos šalis, pirmiausia, Švediją) jie įvairiomis priemonėmis perėjo Makedonijos, Albanijos, Serbijos, Vengrijos, Kroatijos ir Austrijos teritorijas. Siekdamos atkurti nacionalinių sienų kontrolę kai kurios migrantų kelyje atsidūrusios valstybės ėmėsi statyti fizinius pasienio užvarus, taip sustabdydamos migrantus Graikijoje, kur jie pradėti registruoti ir apgyvendinti perkeltųjų asmenų stovyklose.
Sirijos pabėgėliai Lesbo saloje (2015 10)
Didžiausia dalis (iki pusės) į Europą atvykusių asmenų buvo Sirijos piliečiai, 2012–15 pabėgę iš pilietinio karo apimtos savo šalies, t. p. Irako piliečiai (iki 10 %), pabėgę iš Islamo valstybės Vakarų Irake 2012–14 užimtų teritorijų. Tarp atvykėlių buvo ir didelės Afganistano, Pakistano, Eritrėjos piliečių grupės. Be to, pasinaudoję padėtimi ir apsimetę pabėgėliais, į Vakarų Europos šalis su išeivių iš Azijos ir Afrikos srautu pateko dešimtys tūkstančių Balkanų šalių piliečių, daugiausia iš Kosovo, Albanijos, Makedonijos ir Serbijos.
Sirijos pabėgėlių stovykla Turkijoje (2015 09)
Europos Sąjungai reaguojant į išeivių iš Azijos ir Afrikos antplūdį Europos Komisijos iniciatyva dar 2015 buvo sukurta kvotų sistema, pagal kurią Europos Sąjungos šalys narės turėjo priimti Italijos, Graikijos ir Turkijos perkeltųjų asmenų stovyklose patalpintus 160 000 asmenų, vertų pabėgėlio statuso. Europos Sąjunga taip pat sustiprino pietinių ir pietrytinių savo jūros sienų apsaugą ir ėmėsi kitų veiksmų, turinčių užkirsti kelią toliau nelegaliai patekti į Europą iš Afrikos (pirmiausia Libijos) ir Azijos (Turkijos). Galiausiai, 2016 pradžioje Europos Sąjunga pasirašė susitarimą su Turkija, kuris turėjo pagelbėti Turkijai sustabdyti nelegalią migraciją į, per ir iš šalies bei gerinti šalyje jau esančių išeivių (pirmiausia iš Sirijos) gyvenimo sąlygas.
pabėgėliai per Slovėniją keliauja Vokietijos link (2015 10)
Nors su Turkija pasirašytas sutarimas drastiškai sumažino iš jos teritorijos į Europą nelegaliai patenkančių asmenų srautus, nedidelės išeivių iš Azijos grupės 2016 ir 2017 vis dar patekdavo į Graikijos salas, esančias arčiausiai Turkijos, o iš ten – tolyn į Europą. Į Italiją patenkančių migrantų skaičius taip pat buvo ženkliai sumažintas, tačiau dėl to šimtai tūkstančių afrikiečių užstrigo Libijos teritorijoje, kur sistemiškai pažeidinėjamos jų teisės ar jie net parduodami į vergiją. 2015 sukurta kvotų sistema patyrė fiasko: be to, kad Centrinės Europos šalys atsisakė dalyvauti šioje sistemoje, per numatytą 2 metų terminą buvo perkelta mažiau nei 20 % numatytų perkelti asmenų, dalis jų net negavo pabėgėlio statuso, o tik papildomą apsaugą (teisę laikinai gyventi priimančioje šalyje); t. p. iš kai kurių programoje dalyvaujančių Rytų Europos šalių perkeltieji asmenys nelegaliai persikraustė į Vakarų Europos šalis.
Šalutinis vadinamosios pabėgėlių krizės efektas buvo Europos visuomenėse sustiprėjusios antimusulmoniškos nuotaikos, kurios prisidėjo prie atvirai ksenofobiškų politinių jėgų iškilimo; kai kurios tokios jėgos 2015–17 pateko į nacionalinius parlamentus ar net koalicines vyriausybes. Dėl to daugelyje Europos šalių pradėta griežtinti bendra imigracijos ir ypač pabėgėlio statuso suteikimo politika.
844